Medikų darbas neatsiejamas nuo nuolatinio tobulėjimo, naujų žinių ir įgūdžių. Respublikinės Šiaulių ligoninės Anesteziologijos ir intensyviosios terapijos centro Anesteziologijos padalinio operacinės slaugytojai Alginai Valuckienei praėjusiais metais teko daug mokytis. Nuo rudens ligoninės chirurgai pradėjo taikyti naujas operacijas. Joms naudojami nauji instrumentai ir papildomos operacinės priemonės.
Patyrusi, jau 45 metus operacinėje dirbanti slaugytoja įsitikinusi, kad šio darbo vienas nei išmoksi, nei padarysi. Tačiau dirbant darnioje komandoje emociškai ir fiziškai sunkus darbas operacinėje jai tapo labai įdomus, nors apie tokį kelią niekada net nesvajojo.
Pasirengti naujoms operacijoms Alginai padėjo patys chirurgai, įsisavinę naujus metodus. Chirurgai Edgaras Žarskis ir Saulius Bulovas, pradėję taikyti naują skrandžio mažinimo operaciją, darbui operacinėje parengė ir operacinės slaugytojas. Inkstų rezekcijos (kai iš inksto pašalinamas auglys) ir inkstų šalinimo (kai pašalinamas visas inkstas) naujus metodus įsisavino gydytojai urologai Egidijus Vaitiekūnas ir Aurimas Žibutis. Kartu su gydytojais Algina dirba nuo pat pirmos tokios operacijos.
„Tai įprasta operacinės slaugytojos darbo dalis – tobulėti. Medicinoje daug naujovių, tad šioje srityje dirbantis žmogus turi nuolat mokytis“, – sako medikė, visą savo darbo laiką Respublikinės Šiaulių ligoninės operacinėje praleidusi nuo pat pirmos dienos ligoninėje, nors apie šį darbą niekada nebuvo galvojusi.
Baigusi Šiaulių aukštesniąją medicinos mokyklą, būsimoji slaugytoja gavo paskyrimą į Šiaulius. Tais laikais, prisimena Algina, buvo statoma ir įrengiama Santaros klinika Vilniuje, todėl daug slaugytojų gaudavo paskyrimus į sostinę. „Kas geriausiai mokėsi, galėdavo pasirinkti paskyrimo vietą, tad trylika būsimųjų slaugytojų nusprendė likti Šiauliuose. Visos kartu nuėjome pas anuometinį Šiaulių ligoninės direktorių Zigmą Vaišvilą dėl įdarbinimo“, – pasakoja slaugytoja. Tuomet ji dar nežinojo, kad jos kelias medicinoje susiklostys kiek kitaip, nei planavo ir tam rengėsi.
„Vaišvila mus išklausė, nužvelgė visas, stabtelėjo žvilgsniu ties manimi ir pasakė: „O tu eisi į operacinę, aš neturiu instrumentatorės“ (taip medikų buvo ir tebėra vadinamos operacinės slaugytojos).“
Neurochirurgu ligoninėje dirbusio įstaigos vadovo nuojauta neapgavo – šis darbas, kuriam slaugytojos iki šiol specialiai nerengiamos, Alginai tiko ir patiko. Pirmiausia jai teko vykti į Vilniuje rengiamus kvalifikacijos kursus, trukusius tris mėnesius. Juos baigusi, Algina grįžo į Šiaulius ir kurį laiką operacinėje dirbo kartu su neurochirurgu Zigmu Vaišvila.
Sėkmę lemia greita reakcija ir ramybė
Pirmąsias operacijas Algina atliko, kai operacinė dar buvo senajame korpuse, kuriame šiandien įsikūrusi Konservatyviosios medicinos klinika. Pastačius Chirurgijos kliniką, joje įrengtas devynių operacinių blokas. Persikėlus čia, operacijų spektras sparčiai plėtėsi, ir Algina netrukus buvo pasirengusi dirbti su visais operacinėse dirbančiais chirurgais.
„Kursuose išmoksti, kaip taisyklingai plautis rankas, sterilumo principų, atsakomybės, o praktiniai įgūdžiai formuojami operacinėje“, – sako patyrusi specialistė. Ji išmoko numatyti chirurgo veiksmus keliais žingsniais į priekį, žinoti, kokį instrumentą ar kokius siūlus paduoti, kad chirurgo darbas būtų sklandus. Chirurgas ir operacinės slaugytoja turi dirbti kaip komanda. Prireikus chirurgas gali pasakyti ar paprašyti, tačiau jam kur kas geriau, kai darbas vyksta be žodžių – automatiškai, sklandžiai, vienas veiksmas po kito.
Slaugytojos asmeninės savybės taip pat labai svarbios. Pasak A. Valuckienės, dirbant operacinėje būtina greita reakcija, tikslumas ir gebėjimas dirbti komandoje. Svarbus ir atsparumas stresui, nes jei stresuoja vienas, stresą perima visi. „Instrumentatorės ramybė esant kritiniam atvejui garantuoja praktiškai nulinę profesinės paklaidos tikimybę“, – pabrėžia slaugytoja, savo ramybe ir gebėjimu dirbti komandoje užkrečianti ir kitus.
Ne mažiau svarbi ir fizinė ištvermė. „Ar gerti nori, ar negera, ar kas skauda – jei jau pradėjai operaciją, tai ir dirbi: negali nei pasitraukti, nei išeiti. Yra operacijų, kurios trunka šešias valandas, ir per visą tą laiką negali nei atsigerti, nei prisėsti – visą laiką stovi“, – pasakoja slaugytoja, 25 metus operacinėje dirbusi budėjimais ir patyrusi įvairių profesinių iššūkių. Dirbti tekdavo paromis, ji visada dirbo daugiau nei vieną etatą, o budėdamas turi mokėti viską: chirurgiją, neurochirurgiją, urologiją, pilvo chirurgiją, traumatologiją.
Visas darbas operacinėje yra komandinis. Komandoje dirba ne tik gydytojas chirurgas ir operacinės slaugytoja (instrumentatorė), bet ir slaugytojos padėjėja, gydytojas anesteziologas-reanimatologas bei anestezijos ir intensyviosios terapijos slaugytoja (anestezistė). Kai ši komanda dirba darniai, dirbti – malonu. „Gydytojas pažiūri į mane, aš – į padėjėją, ir jei ji be pasakymo žino, kada ir ką paduoti, ką padaryti – visa komanda dirba sklandžiai“, – sako A. Valuckienė.
Ji labai vertina slaugytojos padėjėjos darbą, nors kai kam gali pasirodyti, kad šis darbas menkiau svarbus. Taip nėra, nes kai dirba gerai pasirengusi slaugytojos padėjėja, kuri pati žino, ką paduoti ir ką paimti, visai komandai dirbti kur kas lengviau ir maloniau.
Emociškai sunkus darbas – ne kiekvienam
Paklausta, kaip sekasi dirbti su jaunąja karta, Algina džiaugiasi, kad jaunimas ateina labai gerai pasirengęs, o dirbti su jaunais chirurgais yra malonu ir gera. „Vyresnius jaunimas priima pagarbiai, kitas net ir patarimo klausia. Gražu žiūrėti, kai komandoje dirba jaunas ir vyresnio amžiaus chirurgas – jie vienas kitą papildo patirtimi ir žiniomis“, – sako slaugytoja.
Tačiau ji pastebi, kad jaunų instrumentatorių ligoninėje stinga. „Jei išeitų senimas, operacinėse slaugytojų tiesiog nebūtų – jaunimas labai retai užsilieka. Išmoksta, padirba ir išeina, nes nepakelia emociškai sunkaus ir fiziškai alinamo darbo“, – atvirauja A. Valuckienė.
Per dieną, kai operacijos ilgesnės, kiekviena operacinės slaugytoja dalyvauja trijose operacijose, o jei operacijos trumpesnės – keturiose. Per budėjimo parą tenka atlikti tiek operacijų, kiek jų yra suplanuota ar atkeliauja skubos tvarka. Atliekamos visos skubios operacijos: operuojami po autoįvykių atvežti pacientai su traumomis ir politraumomis, trūkusiais apendiksais, policistiniais susirgimais. Kartu su budinčiais chirurgais atliekamos ir planinės operacijos.
Operacinės slaugytoja kartu su padėjėja užtikrina šimtaprocentinį operacinės sterilumą – nuo operacinio stalo iki operacinės durų. Sterilizuojami visi operaciniai instrumentai. Po operacijos panaudoti instrumentai ir priemonės išnešami, o vietoj jų užsakomi nauji, sterilūs.
Jei ligoniui po operacijos išsivysto pūlinys, pirmas klausimas, kuris kyla: kas galėjo būti ne taip operacinėje? Slaugytoja turi išsiaiškinti, dėl kokių priežasčių pacientui kilo komplikacija.
Dirbdama šį sunkų ir atsakingą darbą, Algina Valuckienė visada jautė ne tik vadovų ir kolegų, bet ir šeimos palaikymą. Vyras Antanas, su kuriuo šių metų pavasarį švęs 45-ąsias vedybinio gyvenimo metines, visada suprato žmonos budėjimų ypatumus, niekada nepriekaištavo. Per bendro gyvenimo metus sutuoktiniai užaugino tris vaikus, kurie visi sukūrė savo šeimas. Sulaukta ir devynių vaikaičių, iš kurių vyriausiajam – jau 18 metų.
„Mano vaikai – lietuviai ir visi galvoja apie Lietuvos ateitį. Esu laiminga močiutė, laiminga mama ir laiminga žmona“, – džiaugiasi medikė. Gyvenimo tikslu ji visada laikė ne tik mėgstamą darbą, bet ir nuostabią šeimą, kurią sukūrė ir puoselėjo dirbdama sunkų, atsakingą ir didžiulės pagarbos vertą darbą.
