„Nikkei“ praneša, kad daugelio dažnai pamirštamų medžiagų, tokių kaip neodimio ir mažiau žinomo praseodimio, kaina padidėjo beveik 74 proc. per metus. Ne paslaptis, kad ir ličio kaina padidėjo ir dabar jis kainuoja apie 150 procentų to, ką kainavo pernai. Tačiau pabrango ir daugelis kitų medžiagų – per metus vario kaina padidėjo daugiau nei 37 proc., o alavas – pabrango beveik 82 proc. Tai daugiausia reiškia, kad galime tikėtis didesnių montažinių plokščių ir visų ant jų lituojamų komponentų kainų, nes alavas naudojamas beveik visiems komponentams lituoti.
Neodimio ir praseodimio gaminiai naudojami nuo paprastų garsiakalbių iki elektromobilių variklių ir vėjo jėgainių. Kainoms toliau didėjant paklausa didėja dėl to, nes daugelio Vakarų šalių vyriausybės pereina prie žaliosios ekonomikos ir sutelkia dėmesį į automobilių elektrifikavimą, tuo pat metu bandydamos nenaudoti iškastinio kuro. Kitos medžiagos, tokios kaip terbio oksidas, kuris, be kita ko, naudojamas šviesos dioduose, LED ekranuose ir aukštos temperatūros kuro elementuose, pabrango daugiau nei 60 proc. Net senas geras aliuminis pabrango daugiau nei 55 procentais, o tai reiškia brangesnes dalis beveik visur, kur naudojama lengva metalinė konstrukcija ar korpusas.
Kaip rašoma pranešime, Kinija kontroliuoja 55 procentus pasaulinės rinkos, kai kalbama apie retųjų žemes metalų gamybą, ir 85 procentus perdirbimo proceso. Šiais metais Kinijos vyriausybė sugriežtino eksporto kontrolę, o tai taip pat yra kainų padidėjimo priežastis. Tai gali būti būdas kinijos tautai bandyti atremti kai kuriuos prekybos ginčus, kilusius su JAV, tačiau tai akivaizdžiai veikia kiekvieną pasaulio regioną, nes Kinija, be jokios abejonės, yra pasaulio gamybos centras. Tačiau atrodo, kad Kinija praleido faktą, kad tai daro įtaką ir vietinėms Kinijos bendrovėms, nes dėl padidėjusių medžiagų išlaidų jų pelnas sumažėjo, be to jos dažnai turi ilgalaikių sutarčių su savo verslo partneriais, dėl kurių negalima lengvai persiderėti. Todėl daugelis mažų ir vidutinių Kinijos tiekėjų patiria nuostolių, ir jei tai tęsis, kai kurioms iš šių įmonių teks nutraukti savo veiklą. Didelės tarptautinės korporacijos taip pat neturi įtakos šiems metalų kainų padidėjimams ir tam tikru momentu jos turės padidinti kainas galutiniam savo produktų pirkėjui, o tai greičiausiai sumažins pardavimus.
Šiuo metu visame pasaulyje vyksta daug derybų, stengiamasi išlaikyti esamas metalų kainas, tačiau kažkas kažkur turės padengti išaugusius kaštus. Pavyzdžiui, „Sonos“ jau padidino savo garsiakalbių kainas – nuo 10 USD iki 100 USD, priklausomai nuo produkto. Tai gali būti ateities ženklas, nes vargu ar „Sonos“ bus vienintelė įmonė, atitinkamai pakoreguosianti kainas.
