Tikriausiai ne kartą pirkdami baterijas žaislams ar nuotolinio valdymo pultui pastebėjote, kad parduotuvių lentynose gausu AA, AAA, C ir D tipo elementų. Tačiau daugeliui kyla klausimas, tai kodėl niekur nebematyti B tipo baterijų.
Šis klausimas turi įdomią istoriją, susijusią tiek su technologijų raida, tiek su rinkos poreikiais. Baterijų istorija siekia dar XVIII amžių. 1800 metais fizikas Alessandro Volta sukūrė pirmąją laikoma tikrą bateriją.
Ji buvo sudaryta iš cinko ir vario diskų, tarp kurių buvo įterpta druskos tirpalu suvilgyta medžiaga. Vėliau, 1868 metais, Georges Leclanché sukūrė bateriją, kurioje naudotas amonio chlorido tirpalas.
1880-aisiais Carl Gassner pristatė sausąją bateriją, kurios viduje tirpalas buvo uždarytas taip, kad neišsilietų. XIX amžiaus pabaigoje Waldemar Jungner sukūrė nikelio-kadmio bateriją, o 1900-aisiais Thomasas Edisonas pristatė nikelio-geležies akumuliatorių.
Tai buvo laikotarpis, kai vyko aktyvios paieškos ir įvairūs eksperimentai siekiant sukurti patikimesnius energijos šaltinius.
Standartizacijos pradžia
Pirmojo pasaulinio karo metu JAV baterijų gamintojai, karo pramonės taryba ir kelios vyriausybinės institucijos susivienijo tam, kad būtų nustatyti vieningi standartai. Jie apibrėžė, kokio dydžio turi būti baterijų elementai, kaip jie išdėstomi, kokie turi būti minimalūs veikimo reikalavimai.
Šie standartai buvo būtini, nes iki tol kiekvienas gamintojas gamino skirtingas baterijas, kurios nebuvo suderinamos. 1924 metais vėl buvo susirinkta ir nuspręsta sukurti aiškią baterijų žymėjimo sistemą.
Pasirinkta abėcėlė, tai mažiausi elementai buvo pažymėti raide A, po jų sekė B, C ir D. Be to, jau tuo metu egzistavo didesnė baterija, žinoma kaip numeris 6, kurios pavadinimo nekeitė, nes ji buvo labai paplitusi.
Kodėl B tipo baterijos išnyko?
Laikui bėgant baterijų technologijos tobulėjo, atsirado vis daugiau naujų dydžių, kurie turėjo patenkinti augančius vartotojų poreikius. Kai buvo sukurtos mažesnės baterijos, jos buvo pavadintos AA ir AAA.
Pastarosios labai greitai prigijo, nes puikiai tiko naujai besivystančiai vartotojų elektronikai, tai radijams, nuotolinio valdymo pultams, laikrodžiams. Tuo tarpu didesni C ir D elementai rado savo nišą vidutinės ir didelės galios įrenginiuose.
Baterijos, pažymėtos A ir B, taip ir nesurado tinkamos rinkos. Jos buvo pernelyg nepatogaus dydžio, nei pakankamai mažos, nei pakankamai didelės, kad tiktų konkretiems prietaisams. Todėl jų paklausa mažėjo, kol galiausiai jos tiesiog išnyko iš JAV rinkos.
Pasak 2002 metais Amerikos nacionalinio standartų instituto publikacijos, A ir B tipo baterijos visiškai nebegaminamos. Tiesa, A tipo elementai dar kartais naudojami Europoje, pavyzdžiui, sudedami į dideles nešiojamas baterijas žibintams.
Žodžio „baterija“ kilmė
Kalbėdami apie baterijas negalime nepaminėti ir paties termino atsiradimo. Jį pirmą kartą pavartojo Benjaminas Franklinas dar 1748 metais. Jis pastebėjo, kad sujungus kelias stiklines talpas su elektros įkrova galima sukaupti daugiau energijos.
Franklinas aprašė savo atradimą kaip „elektrinę bateriją“ ir panaudojo karinę sąvoką „baterija“, kuri tuomet reiškė artilerijos pabūklų grupę, veikiantį kaip vieną ginklą.
Baterijų istorija parodė, kad ne visi dydžiai ar tipai gali išlikti rinkoje. Nors A ir B tipo elementai kadaise egzistavo, jie nesugebėjo įsitvirtinti tarp vartotojų ir buvo išstumti labiau pritaikytų variantų.
Šiandien juos pakeitė universalūs AA, AAA, C ir D dydžiai, kurie atitinka šiuolaikinės elektronikos poreikius. B tipo baterijos liko tik istorijos puslapiuose, primindamos, kad technologijų raida visada seka rinkos poreikius.
