D. Arbus – fotografė, kuri ieškojo keistesnių už save (Foto)

Diane Arbus – fotografė, labiausiai žinoma savo pomėgiu fotografuoti psichinę ar fizinę negalią turinčius keistuolius, cirko artistus, liliputus, gigantus, nudistus, transvestitus, homoseksualus… Beje, kone visi juostiniu fotoaparatu nespalvotose nuotraukose įamžinti personažai buvo jos draugai.

Bičiuliavimasis su dažnai visuomenės atstumtais žmonėmis, pelnė D. Arbus ne tik pripažinimą, bet ir artimųjų pasmerkimą. Garsi menininkė, kurios fotografijų parodos iki šiol rengiamos visame pasaulyje, persipjovė venas ir prisigėrė migdomųjų 1971 m., būdama vos 48-erių. D. Arbus savižudybės motyvai nežinomi iki šiol, tačiau ją pažinojusieji kalba, kad ji nusižudė nepakėlusi kankinančios vienatvės.

Nespalvotas kvadratines išsigimėlių (kaip ji pati sako) nuotraukas palikusios fotografės gyvenimas ryškus ir, žinoma, kiek neįprastas.

I dalis. Gyvenimas nerealybėje

1923 m. D. Arbus gimė Niujorke, turtingoje šeimoje. Jos tėvas turėjo vieną tuo metu žymiausią kailinių parduotuvę, kuri vėliau išaugo į ištisą drabužių moterims tinklą. Depresijos laikotarpiu Dianos šeima gyveno keturiolikos kambarių bute, turėjo vairuotoją, virėją, tarnaites, aukles, geriausius mokytojus. Merginai užaugus ir nusprendus studijuoti menus, ją mokė žymiausi šalies menininkai.

Būdama keturiolikos Diane pamilo keliais metais už save vyresnį vyrą, kuris dirbo pas jos tėvą reklamos skyriuje – Alaną Arbusą. Jo didžiausia svajonė buvo tapti aktoriumi, jos – ponia Arbus. Taigi aštuoniolikos metų ji ištekėjo už Alano prieš jo ir savo tėvų valią. Vyras Dianai padovanojo jos pirmąjį fotoaparatą, su kuriuo ji pradėjo fotografuoti madą. Tai pastebėjęs tėvas įdarbino dukrą savo parduotuvėje. Pirmą kartą visuomenė atkreipė dėmesį į D. Arbus nuotraukas, kuomet ji išplatino seriją fotografijų, kuriose buvo įamžinusi save, besilaukiančią pirmojo vaiko. Tuomet jos vyras dirbo karo fotografu Antrajame psauliniame kare.

Taigi D. Arbus gyvenimo istorija atrodo labai primityvi – turtinga šeima, svajonių vyras, du gražūs vaikai, lengvai pasiekiamas meno pasaulis, įdomi aplinka bei žmonės ir t. t. Kodėl tada D. Arbus buvo rasta vonioje su perpjautais riešais?

„Būdama vaikas, po to ištekėjusi gyvenau gyvenimą, kuris buvo apsaugotas nuo įvairiausių negandų ir bėdų, mokiausi, girdėjau dalykus, kurių niekada pati nebuvau patyrusi. Aš nežinojau, kas yra realybė, troškimas ją pažinti dažnai iššaukdavo melancholijos jausmą ir depresiją“, – viename interviu pasakojo D. Arbus.

Iš šalies Diane’os ir jos vyro santykiai atrodė tobuli, nes jie buvo ne tik vyras ir žmona, bet ir vienas kitą papildantys fotografai, kurių darbus spausdino „Vogue“, „Harper‘s Bazaar“, „Glamour“ ir kiti garsūs leidiniai. Vyras buvo vienintelis, kuris padrąsindavo ir pagirdavo jos nuotraukas. Jis išmokė Dianą techninių fotografijos paslapčių. Tačiau labai dažnai ji klaidžiodavo su fotoaparatu rankose be juostelės ir įsivaizduodavo fiksuojantį tik jos vaizduotėje atsirandančius vaizdinius.

II dalis. Aistra baimei

1956 m. įvyko lūžis – ji nusprendė pasitraukti iš komercinės fotografijos. Taip, tai buvo finansiškai naudinga ir techniškai tobula, tačiau tai jos nejaudino ir neteikė džiaugsmo. Labiau ją traukė dokumentinės nuotraukos, kuriose vaizduojama nesuvaidinta tikrovė, kurios galbūt jai niekada taip ir neteko pažinti. Užteko būsimai garsiai menininkei susipažinti su fotografe Lisette Model, pamatyti jos nuotraukas, kuriose užfiksuotos prostitutės, narkomanai, valkatos, ir ji suprato, ką ir kaip nori fotografuoti.

Taip po truputį D. Arbus iš saugaus turtuolių gyvenimo pateko į žmonių su trimis kojomis, pusiau vyro pusiau moters ir kitų keistuolių, invalidų aplinką. Per itin trumpą laiką – kelis mėnesius – ji, būdama 35-erių, pakeitė savo požiūrį į fotografiją ir padarė milžinišką seriją nuotraukų, kuri jai pelnė pasaulinę šlovę. O svarbiausia susipažino su kitokiu, jai iki to laiko svetimu pasauliu.

„Jai patiko bijoti, kai buvo kažkas tikrai siaubingo“, – taip apie savo mamą kalbėjo D. Arbus dukra jai mirus. Diane buvo liekna ir mažytė, be to, vis dar labai kukli ir baikšti. Tačiau ji perlipo per save ir sugebėjo prisiartinti prie žmonių, kurių visi vengia ir baidosi. „Fotoaparatas – buvo mano leidimas patekti, kur noriu, ir daryti, ką noriu“, – apie savo baimes fotografuojant įvairiausius išsigimėlius, kurių dauguma, buvo uždaryti psichiatrinėje ligoninėje, kalbėjo juos fotografavusi menininkė. Beje, ta baimė, kylanti bendraujant su neįgaliais žmonėmis, D. Arbus padėjo nors trumpam atsikratyti depresijos.

Labai greitai po pasitraukimo iš komercinės mados fotografijos Diane išsiskyrė su savo vyru, tačiau jis toliau nenustojo jos finansiškai rėmęs. D. Arbus nuotraukos buvo stulbinamai geros, tačiau jų niekas nenorėjo pirkti. Kodėl? Norint atsakyti į šį klausimą, reikia suvokti socialinį laikmečio, kuomet ji fotografavo, kontekstą. Tai vis dar buvo pokario metai, vienintelės žmones šokiruojančios nuotraukos buvo iš karo lauko. Žmonėms reikėjo gražių, teigiamų vaizdų, tad nei vienas redaktorius nenorėjo pirkti žmonių su negalia portretų. Tačiau palaipsniui savo kūrybine energija, aistra, išskirtinumu fotografė pelnė užsakovų pasitikėjimą. D. Arbus ėmė samdyti leidiniai, mokėdami jai pastovų atlyginimą, nors labai dažnai jos nuotraukų net nespausdindavo. Po to kai vienas Šiuolaikinio meno muziejus surengė jos darbų parodą, šią menininkę turėti kiekvienam leidiniui buvo garbė. Žinoma, jos darbais pasipiktinusių žmonių tuo metu buvo daug daugiau nei jos kūrybą vertinančių. Buvo laikas, kai ji kas rytą, prieš atidarant muziejų, nuvalydavo nuo savo eksponuojamų nuotraukų lankytojų seiles.

Po kiek laiko D. Arbus atsisakė fotografuoti fizinę ir psichinę negalią turinčius keistuolius. Tačiau fotografuodama ir eilinius žmones, juos pateikdavo taip, kad jie atrodytų „kitokie“. Būtent dėl to ji susilaukė ne tik dėmesio, bet ir neigiamų meno kritikų vertinimų. Pavyzdžiui, jos viena žymiausių dvynių fotografija buvo sukėlusi tikrą karą tarp ją išspausdinusio leidinio ir mergaičių tėvų, kurie buvo pasipiktinę tokiu dukrų pažeminimu. Tokių atvejų buvo ir daugiau. Kuomet ją paprašė nufotografuoti mušamas moteris akcijai prieš smurtą šeimoje, ji atsisakė, nes nei vienos iš siūlomų moterų veidas jei nepasirodė įdomus. Gražūs žmonės jos nuotraukose tapdavo panašiais į ankstesniame kūrybos laikotarpyje fotografuotus personažus.

III dalis. Triguba savižudybė

Laukui bėgant D. Arbus, žinoma, nejaunėjo. Besikeičianti išvaizda taip pat negelbėjo darbe, nes moteriškas patrauklumas reiškė labai daug įkalbinėjant žmones fotografuotis. Jos vyras vedė antrą kartą ir persikėlė į Kaliforniją. Vaikai užaugo ir pradėjo savarankiškus gyvenimus. Nors būdama žinoma, D. Arbus sulaukė vis mažiau užsakymų. Augo tik jos vienos nakties sekso partnerių skaičius, įskaitant ir fotografuotus keistuolius. Tuo fotografė ypatingai pagarsėjo. Taigi D. Arbus liko viena, nuolat kamuojama depresijos, kol galiausiai buvo rasta tos pačios gatvės, kur gimė, namo pilnoje vandens vonioje, su drabužiais, perpjautais riešais ir perdozavusi migdomųjų. Atsižvelgiant į pastarųjų metų menininkės gyvenimą, savižudybė nebuvo labai visus nustebinęs žingsnis.

Po D. Arbus mirties prasidėjo kontraversiški jos kūrybos, polinkio fotografuoti žmones su negalia aptarinėjimai. „Ji ieškojo žmonių, kurie būtų didesni keistuoliai nei ji pati“, – sakė vienas artimai D. Arbus pažinojęs žmogus.

Laikas.lt rekomenduoja pasižiūrėti filmą apie D. Arbus „Kailis: Įsivaizduojamas Diane’os Arbus portretas“ (angl. „Fur: An Imaginary Portrait of Diane Arbus“).

Parengė Dovilė Raustytė