Ar darbuotojas tikrai išeina iš darbo savo noru, ar vis dėlto pasiduoda aplinkybėms? Tokį klausimą vis dažniau tenka spręsti darbo ginčų komisijoms. Valstybinė darbo inspekcija „VDI“ pastebi, kad tarp dažniausiai nagrinėjamų atleidimo bylų dominuoja ginčai dėl darbo sutarties nutraukimo darbuotojo iniciatyva be svarbių priežasčių – formaliai savo noru.
Vis dėlto praktika rodo, kad už šios formuluotės kartais slypi visai kitokia realybė. Kai kuriais atvejais darbuotojai tvirtina, jog prašymą parašė ne iš laisvos valios, o patyrę spaudimą. Yra buvę ir teismo sprendimų, kuriuose konstatuota, kad darbdavys pasinaudojo situacija bei paragino darbuotoją nedelsiant pasirašyti jau parengtus dokumentus.
„VDI“ Darbo ginčų komisijų darbo organizavimo skyriaus vedėja Irina Janukevičienė primena, kad kasacinio teismo praktikoje aiškiai akcentuojama – darbuotojo pareiškimas turi atspindėti tikrąją jo valią. Jis negali būti suformuotas darbdavio iniciatyva ar atsirasti dėl psichologinio poveikio, grasinimų ar kitų neteisėtų veiksmų.
Pasak jos, neleistina įtaka suprantama kaip neteisėtas darbdavio kišimasis į darbuotojo apsisprendimo procesą. Vertinant, ar žmogus iš tiesų siekė nutraukti darbo santykius, analizuojama visa situacijos visuma – kokiomis aplinkybėmis buvo pateiktas pareiškimas, ar darbuotojas turėjo laiko pagalvoti, kokia forma dokumentas surašytas, ar buvo galimybė pasitarti su specialistais.
Skyriaus vedėja ragina darbdavius elgtis atsakingai ir užtikrinti, kad sprendimas nutraukti sutartį pagal Darbo kodekso 55 straipsnio 1 dalį būtų priimtas laisvai. Kitaip tariant, „savo noru“ turi reikšti būtent darbuotojo apsisprendimą, o ne formalią procedūrą, kai pasirinkimas tėra tariamas.
Tai iliustruoja Kauno apygardos teismo 2025 metų gruodžio 23 dienos sprendimas civilinėje byloje Nr. e2A-2702-587/2025. Šioje situacijoje darbuotoja teigė, kad neplanavo išeiti iš darbo. Tačiau jai buvo pranešta, jog įmonė nuo kitos dienos stabdys arba visai nutrauks veiklą.
Anot darbuotojos, darbdavio atstovai pateikė vienintelę išeitį – pasirašyti jau parengtą prašymą dėl atleidimo savo noru. Be to, buvo paruošti ne tik blankai, bet ir direktoriaus įsakymas, ant kurio ji iš karto užrašė „sutinku“. Visa tai vyko skubiai, per labai trumpą laiką.
Teismas atkreipė dėmesį, kad kelių valandų terminas apsispręsti tokioje situacijoje negali būti laikomas pakankamu. Ypač kai darbuotojui tuo pačiu aiškinama apie mažėjančias darbo apimtis ar galimą veiklos nutraukimą. Tokios aplinkybės gali būti vertinamos kaip psichologinis spaudimas.
Byloje padaryta išvada, kad darbuotoja neturėjo iš anksto apgalvotos ir laisvai susiformavusios valios nutraukti darbo santykius. Įrodymų visuma parodė, jog sprendimas buvo priimtas netikėtumo ir emocinio sukrėtimo būsenoje, tinkamai nesuvokiant galimų teisinių pasekmių. Teismas taip pat konstatavo, kad darbdavys nesuteikė pakankamai laiko ramiai įvertinti situaciją ar pasikonsultuoti su teisininkais.
Galiausiai apeliacinės instancijos teismas, pritardamas darbo ginčų komisijos pozicijai, pripažino atleidimą neteisėtu. Šis atvejis dar kartą parodo, kad darbo santykių nutraukimas turi būti grindžiamas tikru darbuotojo apsisprendimu – be spaudimo, be skubinimo ir be manipuliacijų.
