Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad pupelių virimas – visiška smulkmena: suberi pupeles į puodą, užpili vandeniu, užverdi – ir viskas. Tačiau praktikoje rezultatas dažnai būna nenuspėjamas: kartais pupelės lieka kietos, kartais visiškai ištyžta, o nemažai žmonių skundžiasi, kad „pupelės jiems netinka“ ir sukelia pilvo pūtimą.
Dažniausiai problema slypi ne pačiose pupelėse, o jų paruošimo būde. Gera žinia ta, kad tam nereikia jokių ypatingų gudrybių – pakanka šiek tiek planavimo ir kelių paprastų, nuolat kartojamų žingsnių. Supratę, kaip teisingai virti pupeles, greitai pastebėsite, kad iš jų ruošiami patiekalai yra ne tik gardūs, bet ir gerokai švelnesni virškinimo sistemai.
Kaip virti pupeles, kad jos būtų minkštos ir nesuskiltų?
Pirmoji taisyklė – pupeles visada mirkykite. Sausos pupelės verda gerokai ilgiau, lengvai kietėja, o jų sėklos dažniau skyla. Mirkymas padeda atkurti natūralią pupelių struktūrą po džiovinimo ir paruošia jas virimui. Minimalus mirkymo laikas – apie septynias valandas, tačiau geriausia pupeles palikti per naktį.
Vandens, kuriame mirko pupelės, pakartotinai nenaudokite – jį tiesiog išpilkite. Mirkymo vandenyje lieka dalis medžiagų, kurios siejamos su pilvo pūtimu ir virškinimo sutrikimais. Kai kurie žmonės į mirkymo vandenį deda truputį sodos, kad sutrumpėtų mirkymo ir virimo laikas. Toks būdas iš tiesų veikia, tačiau labai lengva persistengti: per didelis sodos kiekis pakeičia pupelių struktūrą ir jos virsta menkai apetitiška koše. Išmirkusias pupeles užpilkite šviežiu vandeniu taip, kad skystis dengtų sėklas maždaug dviejų pirštų storio sluoksniu.
Pupeles visada virkite ant silpnos ugnies – taip jos geriau išlaikys formą. Puikiai tinka ir vadinamasis dvifazis virimo metodas: pirmiausia užvirinkite pupeles, trumpai pavirkite, išjunkite ugnį ir palikite puodą uždengtą maždaug valandai. Tuomet nupilkite vandenį, vėl užpilkite šviežiu ir virkite, kol pupelės taps minkštos.
Kaip virti pupeles, kad jos būtų lengviau virškinamos?
Po mirkymo pupeles visada užpilkite šviežiu vandeniu. Verdant galite įpilti šiek tiek riebalų, pavyzdžiui, šaukštelį aliejaus ar alyvuogių aliejaus. Tuomet pupelės mažiau putos ir jas bus lengviau maišyti. Druską geriausia berti virimo pabaigoje. Per anksti pasūdyta pupelė, ypač jei ji senesnė, gali ilgiau kietėti ir sunkiau suminkštėti. Vietoj druskos virimo pradžioje naudokite prieskonius, kurie padeda virškinimui: lauro lapus, mairūną, čiobrelį, kmynus.
Atkreipkite dėmesį ir į vandenį bei rūgščius priedus. Kietas vanduo iš čiaupo, taip pat pomidorai, pomidorų tyrė, actas ar rauginti kopūstai, sudėti virimo pradžioje, gali gerokai pailginti pupelių virimo laiką – jos išlieka kietos. Jei norite pupeles derinti su rūgštesniais ingredientais, dėkite juos tik tada, kai pupelės jau beveik minkštos. Taip pat prisiminkite, kad senesnės pupelės visuomet verda ilgiau.
Kaip laikyti pupeles?
Sausas pupeles laikykite sandariame inde, sausoje vietoje, atokiau nuo saulės ir drėgmės. Atidarytos ir mėnesiais spintelėje stovinčios pakuotės lemia, kad pupelės „išsivėdina“, sugeria aplinkos kvapus ir vėliau prasčiau brinksta.
Verdant pupeles į puodą galite įdėti kelis daržovių gabalėlius – morkos, petražolės šaknies ar saliero šaknies. Jos ne tik pagerina skonį, bet ir palankiai veikia žarnyną, todėl patiekalai su pupelėmis dažniausiai lengviau toleruojami.
Jei ruošiatės virti didesnį kiekį pupelių, drąsiai tai darykite iš anksto. Išvirkite pupeles iki „al dente“ konsistencijos, nukoškite, atvėsinkite ir išdėliokite ant padėklo ar lentelės taip, kad sėklos tarpusavyje nesiliestų. Kai pupelės visiškai užšals, suberkite jas į maišelius ar dėžutes. Taip užšaldytos pupelės išlaiko formą, nesulimpa į vieną gabalą ir vėliau jas galima berti tiesiai į sriubą, troškinį ar padažą.
