Mūsų organizmo medžiagų apykaita skirtingu paros metu veikia nevienodai. Ryte dauguma procesų vyksta aktyviau, o vakare jie sulėtėja. Nors jau anksčiau buvo pastebėta, kad valgymas vėlai vakare gali būti siejamas su padidėjusia nutukimo ir širdies ligų rizika, tikslus poveikis gliukozės apykaitai bei genetinių veiksnių vaidmuo išliko ne iki galo aiškus.
Norėdami tai išsiaiškinti, profesorė Olga Ramich su komanda iš Vokietijos žmogaus mitybos instituto atliko tyrimą su dvynių poromis. Šio tyrimo rezultatai atskleidė, kaip valgymo laikas sąveikauja su vidiniu organizmo ritmu, dar vadinamu cirkadiniu laikrodžiu, ir daro įtaką gliukozės pasisavinimui.
Mūsų cirkadinis ritmas, tai vidinis biologinis laikrodis, veikiantis 24 valandų ciklu. Jo centras yra smegenyse, bet kiti laikrodžiai taip pat veikia kepenyse, kasoje ir kituose organuose. Šie ritmai valdo ne tik miegą ir aktyvumą, bet ir tai, kaip organizmas reaguoja į maistą.
Valgymo laikas veikia kaip signalas, padedantis sureguliuoti šiuos laikrodžius. Kai maitinimosi laikas nesutampa su natūraliu šviesos ir tamsos ciklu, kaip dažnai nutinka pamainomis dirbantiems žmonėms, organizmas gali išsibalansuoti ir sutrikdyti medžiagų apykaitą.
Tyrimas su dvyniais padeda atskleisti individualius skirtumus
Mokslininkai tyrimui pasitelkė 46 dvynių poras, kurios neturėjo diabeto. Dalyviai penkias dienas pildė išsamius maisto dienoraščius, žymėdami kiekvieno valgymo laiką ir kiekį. Taip pat buvo nustatyti jų miego ir budrumo įpročiai, vadinamasis chronotipas, bei atliktas gliukozės toleravimo testas.
Svarbus rodiklis, kurį tyrėjai išskyrė, buvo cirkadinis kalorijų vidurys. Tai laikas, iki kurio žmogus suvartoja pusę visų dienos kalorijų. Jei šis vidurys yra pavėlintas, vadinasi, daugiausia kalorijų suvartojama vėlai vakare.
Rezultatai parodė, kad tie, kurie daugiausia maisto suvalgydavo dienos pradžioje, turėjo geresnį insulino jautrumą. Tuo tarpu tie, kurių pagrindinis valgymas būdavo vakare, pasižymėjo silpnesniu insulino atsaku, aukštesniu kūno masės indeksu ir didesniu juosmens apimtimi. Tai rodo padidėjusią antrojo tipo diabeto riziką.
Genetika taip pat daro įtaką
Norėdami įvertinti genetinį poveikį valgymo laikui, tyrėjai palygino vieno kiaušinėlio dvynius, turinčius vienodus genus, su skirtingų kiaušinėlių dvyniais. Specialūs matematiniai modeliai padėjo nustatyti, kad genetiniai veiksniai gali lemti net iki 60 procentų dienos valgymo įpročių.
Tai reiškia, kad kai kuriems žmonėms įpročiai valgyti vėlai gali būti paveldėti ir todėl sunkiau keičiami.
Pasak Olgos Ramich, pagrindinių kalorijų perkėlimas į ankstesnes valandas galėtų pagerinti gliukozės apykaitą ir sumažinti riziką susirgti diabetu bei nutukti. Tačiau kadangi valgymo laikas iš dalies priklauso nuo genetikos, ne visi sugeba lengvai pakeisti savo įpročius. Todėl būtini tolesni tyrimai ir klinikiniai bandymai, kurie padėtų išsiaiškinti, kaip veiksmingai galima pritaikyti individualizuotą mitybos planą pagal žmogaus vidinį ritmą.
Šis tyrimas rodo, kad ne tik tai, ką valgome, bet ir kada valgome, gali būti svarbus veiksnys mūsų sveikatai. Geresnis valgymo laiko derinimas su biologiniu ritmu gali tapti svarbia priemone kovojant su lėtinėmis ligomis.
