Ar niekada nebandėte iškelti sau klausimo, dėl ko gyvenate šeimoje? Dauguma stengiasi šį klausimą tiesiog apeiti, nes ne visada paprasta įlįsti į savo vidų ir sąžiningai net sau pačiam į jį atakyti.
Asmenybės sąmoningumo ugdymo centras „Luxvita“ vykdė apklausą šia tema. Apklausoje dalyvavo 28 – 50 m. vyrai ir moterys sukūrę šeimas arba išsiskyrę. Apklausoje daugiausiai respondentų (30 proc.) atsakė, kad šeimoje gyvena dėl vaikų. Kiti atsakymai pasiskirstė taip: dėl vyro/ žmonos 20 proc.; dėl finansinio stabilumo 15 proc.; dėl meilės 10 proc., kad dviese gyventi smagiau 10 proc.; dėl visuomenės sudarytų standartų, kad reikia gyventi santuokoje 8 proc; dėl to, kad ir džiaugsme ir varge nugyvenčiau likusį gyvenimą su mylimu žmogumi 8 proc.
Panagrinėkime šiek pateiktus atsakymo variantus plačiau, dėl ko gyvename šeimoje.
1. Dėl vaikų.
2. Dėl vyro ar žmonos.
Tyrimo rezultatai parodė, kad lietuviai yra linkę savo gyvenimą aukoti dėl kitų: šiuo atvejų vaikų, vyro, ar žmonos. Daugelis jų vengia prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą, eiti savo keliu, turėti motyvuotą gyvenimo tikslą, priimti savo sprendimus, tobulėti… Juk lengviau yra įsijausti į „stebėtojo“ vaidmenį ir kitiems patarinėti, kaip jie turi elgtis, ar gyventi. Žmonės gyvenantys dėl vaikų, dėl vyro, žmonos „žino“ geriausiai, kaip jų artimiesiems elgtis, kalbėt ar net atrodyti, todėl kartais despotiškai bando kreipti jų likimus ta linkme, kuria jiems atrodo, kad bus geriau. Apie tokius žmones sklando posakis „Dievas žino viską, o šitie žmonės – dar daugiau“.
Kiekvienas žmogus yra atskiras individas turintis savo pasaulį, savo gyvenimą. Nuo 11 m. vaikas tampa atsakingas už savo mintis, žodžius veiksmus, todėl reikia gerbti jo sąmoningą pasirinkimą eiti vienu ar kitu keliu. O kai sureikšminame vieną ar kitą asmenį (vaikus, partnerį), pradedame valingai ar nevalingai reguliuoti jo gyvenimą (net tada, kai jis to neprašo), nereikia stebėtis, kad vieną dieną jis atsuks nugarą, taps atšiaurus Jūsų atžvilgiu ar visai nebenorės bendrauti. Tai labai atsispindi vyresnės kartos gyvenimuose, kai tėvai vaikams pasako: „aš tave auginau, aš savo jaunystė, karjerą dėl tavęs paaukojau, o tu dabar šitaip elgiesi…“, o vaikai jų tiesiog vengia.
Vienas iš pagrindinių vyro šeimos kūrimo motyvų – giminės pratęsimas. Tam šeimos kurti nebūtina. Kai vyrauja vien tik toks neargumentuotas motyvas, šalyje matome puikiai taio atspindintį rezultatą: daugėja vienišų motinų, sparčiai pilnėja vaikų namai; – bet tikslas pasiektas – giminė juk pratęsta…
Kiekvienas žmogus, kaip atskiras individas, turi gyventi SAVO gyvenimą, o kiti asmenys jo gyvenime – tai lyg „priemonės“ padedančios siekti asmeninių tikslų, svajonių, padedantys pažinti, suprasti, mokytis ir tobulėti. Jie nėra mūsų nuosavybė ir nereikėtų to pamiršti ir pradėti gyventi pirmiausiai dėl savęs.
3. Dėl finansinio stabilumo.
Teigiama, kad santuokos iš išskaičiavimo yra daug stabilesnės, nei iš meilės. Daug šimtmečių atgal karališkos šeimos nulemdavo savo vaikų likimą siekdamos išsaugoti ir padidinti šeimos turtus. Šiandien moterys turi daug įvairiausių sumanymų, kuriuos įgyvendinti reikia pinigų, todėl tokią šeimos kūrimo formą dažniau renkasi dažniausiai jos ir renkasi. Jos gauna komfortą, prabangią aplinką – vyras gauna seksą, moteris gauna saugumą, o vyras – žmoną – namų šeimininkę, tvarkytoją ir t.t. Už „patogų gyvenimą“ reikia atidirbti. Kai vienas nustoja duoti, ką duodavo iki šiol (prie ko buvo įpratęs kitas) kyla šeimyninis konfliktas. Paprastai, tokia šeima būna stabili tik kol vyksta abipusiai mainai.
4. Dėl meilės.
Šis motyvas kurti šeimą skamba idealiai, romantiškai kaip iš pasakų… Neretai „meile“ įvardinamas pirminis susižavėjimais, aistra, kai du žmonės linkę užsimerkti prieš visus mylimojo trūkumus ir ydas. Aistra jiems uždengia akis, kurias kartais dar bando atverti artimieji matydami visą situaciją iš šalies, nors įsimylėjaliai mažai paiso jų nuomonės. Gražių jausmų pradžioje paprastai ir jie patys sąmoningai ar nesąmoningai bando nuslėpti savo trūkumus vienas prieš kitą, tačiau kaip ir visa kita gyvenime, ką bandai nuslėpti – anksčiau ar vėliau iškyla į paviršių. Prie viso to dar prisideda gyvenimo vingiai, posūkiai, ligos, nelaimės ir jei tai nebuvo tikri jausmai – meilės kaip nebūta. Tuomet ją pakeičia apmaudas, nusivylimas, depresijos…
5. Dėl to, kad dviese smagiau.
Savanaudiškas egoistiškas motyvas. Žmogus yra socialinė būtybė, tačiau šeimos kūrimas nėra fiziologinis poreikis. Juk tiek daug žmonių, kurie šeimų ir nesukuria…Bendravimo poreikį jiems kompensuoja draugai, kaimynai, artimieji.
Šį šeimos kūrimo motyvą veikiau galima pavadinti bėgimu nuo vienatvės. Kai neatsiranda tinkamo partnerio, metai bėga, neretai ryžtamasi kurti šeima su visomis prasmėmis tinkamu, tačiau nemylimu žmogumi. Tokioje šeimoje gali būti pagarba, ištikimybė, savitarpio supratimas, bet greta viso to žingsniuoja ir „vienatvė dviese“ – jausmas, kai kartu lyg ir gerai, bet…
6. Dėl visuomenės suformuotų normų santuokos atžvilgiu.
Populiaru šiandien gyventi „susidėjus“ ir „matuotis“ vienas kitą su visais pliusais ir minusais aiškinantis, ar tai mano partneris, o gal dar bus kitas, geresnis, gražesnis… Vis dėl to, ir „pasimatavusios“ poros ir ne tik, jaučia tėvų, senelių, giminių spaudimą greičiau susituokti, kurti šeimą. Tai nuo senų laikų įprastas ir visuomenės sudarytas standartas, kad kurti šeimą, gyventi santuokoje privalu ir padoru. Tokiam aplinkos spaudimui atsilaiko tik stipriausieji arba kurie gyvena su partneriu dėl asmeninių priežasčių (saugiau, patogiau, linksmiau…), tačiau nemato su juo savęs visą likusį gyvenimą. Kitaip tariant, laukia geresnės partijos, kai tuo tarpu ir avis sveika, ir vilkas sotus.
7. Dėl tikslo su mylimu žmogumi nugyventi visą likusį gyvenimą.
Vos 8 proc. Apklausos respondentų pasirinko šį šeimos kūrimo, gyvenimo joje motyvą. Anot Asmenybės sąmoningumo ugdymo vadovės Nerijos Kondratenko, būtent šis turėtų būti šeimos kūrimo tikslas ir pamatas. Du žmonės vienas kitam, pirmiausiai turėtu būti partneriai: partneriai gyvenime, namuose, vaikų auklėjime, ligoje, bėdoje, džiaugsme… N. Kondratenko teigia, kad žmogus, kaip atskira sociali būtybė pirmiau turėtų išmokti gyventi vienas ir tik tuomet sieti gyvenimą su kitu žmogumi. Šiandien situacija yra atvirkštinė: žmonės nemoka gyventi vieni ir nuo paauglystės „vaidina“ šeimas, ieško partnerio, prie kurio galėtų prisišlieti, kad jaustųsi saugesni, patenkintų savo poreikius. Šiandien daugelį šiuolaikinių santuokų N. Kondratenko drąsiai įvardina „legalia prostitucija“: duodu – imu. Nesvarbu kokie mainai bebūtų, kai vienas nustoja duoti (saugumą, pinigus, seksą, priežiūrą…), prasideda šeimyninė krizė.
Kai du žmonės pasirengia kurti šeimą, jie tampa atsakingi ne tik už save, bet ir už savo partnerį. Jie sąmoningai turi suprasti, kad priesaika gyventi ir džiaugsme, ir varge iki mirties, tai ne tušti bobučių nuvalkioti žodžiai. Tai sąmoningas žmogaus pasirinkimas, motyvuotas tikslas. Kai jis yra abipusis turi stiprią motyvaciją, net nutikus nelaimei, susirgus, galima žinoti, kad partneris bus šalia ir palaikys, nenusisuks, Iškilus šeimyniniam barniui, prisimenamas šis tikslas ir iškeliamas klausimas: jei mano tikslas būti su šiuo žmogumi, ar tuomet verta eikvoti savo energija ginčams? Prisiminus tikslą ir konfliktinių situacijų tokiose šeimos būna retai.
Dėl ko šeimą kuriate Jūs: giminės pratęsimas? Finansinis sandėris? Visuomenės spaudimas? Meilė? Partnerystė? …
Parengė Agnė Rutkauskaitė
VšĮ „Luxvita“ tikslas – kiekvieną asmenį išmokinti augančio sąmoningumo bei praktiško jo taikymo kasdienybėjė. Savo tikslų siekiame, naudodami unikalią ugdymo sistemą, neturinčią analogų pasaulyje, tačiau naudojant praktikoje labai pasiteisinusią.
