Žiemos genėjimas serbentams – vienas svarbiausių darbų, nuo kurio tiesiogiai priklauso būsimas derlius. Tinkamai parinktas laikas ir taisyklingas krūmų formavimas padeda užauginti daugiau ir stambesnių uogų, išlaikyti augalus sveikus bei ilgaamžius. Žemiau – aiškiai ir nuosekliai, kada ir kaip žiemą genėti skirtingų rūšių serbentus.
Žiemą serbentai pereina į ramybės periodą, tačiau tai nereiškia, kad jų galima nepaisyti. Jei krūmų dar nespėjote apgenėti, tam vis dar gali būti tinkamas metas. Šiuo laikotarpiu atliktas genėjimas neretai reikšmingai pagerina būsimo sezono derliaus kiekį ir kokybę.
Genėjimo būdas ir laikas priklauso nuo serbentų rūšies. Juodieji serbentai daugiausia dera ant vienmečių ir dvimečių ūglių, todėl jiems reikalingas ryžtingesnis genėjimas. Tinkamiausias laikas – nuo sausio pabaigos iki vasario pabaigos, kai didžiausi šalčiai jau atslūgę, o pumpurai dar išlieka ramybės būsenoje. Per anksti atliktas genėjimas gali lemti pjūvio vietų pašalimą, o per vėlyvas – sulėtinti krūmo startą pavasarį.
Raudonieji ir baltieji serbentai dera daugiausia ant kelių metų amžiaus šakų, todėl žiemą jie genimi švelniau ir dažniausiai kiek anksčiau. Geriausias laikas – nuo sausio pradžios iki vasario vidurio, kol krūmai dar nepradeda aktyviau reaguoti į ilgėjančią dieną. Šiuo atveju svarbiausia ne drastiškai atjauninti krūmą, o palaikyti sveiką, gerai apšviečiamą formą, kad uogos sunoktų tolygiai ir kokybiškai.
Žiemos genėjimo sąlygos
Geriausia genėti stabilios žiemos metu, kai nėra didelių šalčių. Idealu, jei oro temperatūra laikosi vos virš nulio, o prognozės nežada staigių atšalimų. Tuo metu krūmas yra gilioje ramybės fazėje, o pjūvio vietos spėja pradžiūti ir apsitraukti apsauginiu sluoksniu dar iki intensyvaus sulčių judėjimo pavasarį.

Svarbu prisiminti, kad genėjimas augalui yra tarsi starto signalas. Kuo arčiau pavasario, tuo ryškesnė serbentų reakcija į šį veiksmą, todėl dažniausiai geriau genėti šiek tiek anksčiau, nei pernelyg pavėluoti.
Kaip žiemą genėti serbentus?
Žiemą pirmiausia išpjaunami seni (su patamsėjusia žieve), silpni, ligoti ir krūmo vidų per daug tankinantys ūgliai. Serbentams būtina šviesa ir erdvė – priešingu atveju uogos bus smulkesnės ir rūgštesnės. Genėti reikėtų žemai, kuo arčiau žemės paviršiaus, nepaliekant ilgų kelmelių. Pjūvis daromas šiek tiek įstrižai. Po genėjimo turėtų likti jauni, stiprūs ir gerai išsidėstę ūgliai.
Dažniausios klaidos – pernelyg švelnus genėjimas, kai „gaila šakų“. Toks atsargumas dažniausiai baigiasi smulkiomis uogomis ir menku derliumi. Kita klaida – chaotiškai trumpinti visas šakas po truputį: taip suardoma krūmo struktūra ir skatinamas netvarkingas, pernelyg gausus ūglių augimas. Taip pat neteisinga genėti stipraus šalčio metu arba prieš pat numatomą šalnų bangą, taip pat naudoti atšipusius ar nedezinfekuotus įrankius.
Daugelis sodininkų į žiemos genėjimą žiūri kaip į nemalonų, bet privalomą darbą. Jis neretai atliekamas paskubomis, „iš akies“, norint kuo greičiau baigti. Tačiau būtent šis darbas dažnai nulemia, ar krūmai vasarą bus apkibę uogomis, ar tiesiog užims vietą sode.
Per silpnas genėjimas sukelia pernelyg didelį ūglių tankumą ir smulkų derlių, o per radikalus – nualina augalą visiems metams. Taisyklingai atliktas genėjimas, kuris dažniausiai trunka ne ilgiau kaip pusvalandį, atsiperka gausiu ir kokybišku derliumi.

