Senovės egiptiečiai ir etruskai neretai pristatomi kaip dantų tiesinimo pradininkai, neva naudoję plonas auksines vielutes ir siūlus iš gyvūnų žarnų sąkandžiui koreguoti. Ši istorija dešimtmečius kartota odontologijos vadovėliuose, sukurdama įspūdį, kad mūsų protėviai stebėtinai moderniai siekė tobulo šypsnio.
Tačiau, kai archeologai ir dantų istorijos tyrėjai galiausiai kruopščiai peržiūrėjo įrodymus, paaiškėjo, jog didžioji dalis šių pasakojimų – mitas.
Pavyzdžiui, El-Kuatos (El-Quatta) dantų tiltelis iš Egipto, datuojamas apie 2500 m. pr. Kr. Auksinė viela, rasta kartu su senoviniais palaikais, iš tiesų atliko visai kitą funkciją, nei manyta anksčiau. Vietoj to, kad trauktų dantis į tiesesnę padėtį, ši viela stabilizavo klibančius dantis arba laikė vietoje jų pakaitalus.
Kitais žodžiais tariant, tai buvo dantų protezai, o ne breketai.
Panaši istorija atsiskleidžia ir nagrinėjant etruskų kapuose rastus auksinius dantų lankelius. Labiausiai tikėtina, kad tai buvo dantų įtvarai, skirti prilaikyti dėl periodonto ligų ar traumų paslankius dantis, o ne priemonės dantims perkelti į naujas pozicijas.
Yra ir labai paprastų praktinių priežasčių, kodėl šie senoviniai įtaisai negalėjo veikti kaip breketai. Tyrimai parodė, kad etruskų naudotas auksas buvo apie 97 % grynumo, o grynas auksas yra itin minkštas.
Jis lengvai lankstosi ir tempiasi nelūždamas, todėl ortodontiniam gydymui visai netinka. Breketai veikia nuolat darydami švelnų, ilgalaikį spaudimą, todėl reikalingas tvirtas ir tamprus metalas. Grynas auksas tokių savybių neturi. Jei stengtumėtės jį pakankamai įtempti, kad pajudintumėte dantį, auksas tiesiog deformuotųsi arba nutrūktų.
Ne mažiau įdomus ir klausimas, kas iš viso nešiojo šiuos auksinius lankelius. Daugelis jų rasti moterų skeletuose, kas leidžia manyti, jog tai galėjo būti statuso simbolis ar net tam tikri papuošalai, o ne gydymo priemonės.
Be to, jų neaptikta vaikų ar paauglių kaukolėse – būtent tokio amžiaus žmonių burnose ir būtų galima tikėtis rasti ortodontinius aparatus, jei jie iš tiesų būtų buvę skirti dantims tiesinti.
Galbūt įdomiausias atradimas yra tas, kad senovės žmonės tiesiog neturėjo tokių dantų problemų, kokios yra paplitusios šiandien.
Malokliuzija – dantų susigrūdimas ir netaisyklingas sąkandis, šiandien itin dažna problema – praeityje buvo labai reta. Akmens amžiaus kaukolių tyrimai rodo beveik visišką dantų susigrūdimo nebuvimą. Pagrindinė priežastis slypi mityboje.
Mūsų protėviai valgydavo kietą, skaidulų gausų maistą, kurį reikėdavo intensyviai kramtyti. Toks nuolatinis krūvis žandikauliams skatino formuotis didelius, stiprius žandikaulius, kuriuose be vargo tilpdavo visi dantys.
Šiuolaikinė mityba priešinga – minkšta, perdirbta, reikalaujanti žymiai mažiau kramtymo. Dėl to mūsų žandikauliai dažnai būna mažesni nei protėvių, o dantų dydis išlieka panašus. Rezultatas – dantų susigrūdimas ir netaisyklingas sąkandis.
Kadangi kreivi dantys senovėje beveik nepasitaikydavo, nebuvo ir realaus poreikio kurti sudėtingas jų tiesinimo sistemas.
Vis dėlto kartais senovės žmonės bandydavo labai paprastus dantų padėties koregavimo metodus. Vieni ankstyviausių patikimų ortodontinio gydymo paminėjimų siejami su romėnais.
Pirmojo mūsų eros amžiaus romėnų medicinos rašytojas Aulas Kornelijus Celsas aprašė, kad jei vaiko dantis išdygsta kreivai, jį reikia kasdien švelniai stumti pirštu į tinkamą padėtį, kol dantis pasislinks. Nors metodas primityvus, jis remiasi ta pačia esmine taisykle, kuri galioja ir šiandien – švelnus, nuolatinis spaudimas gali pakeisti danties padėtį.
Po romėnų laikų šioje srityje ilgai nebuvo didesnės pažangos. Tačiau XVIII amžiuje susidomėjimas dantų tiesinimu atgijo, nors neretai tai buvo daroma labai skausmingomis priemonėmis.
Neturėdami šiuolaikinių odontologinių instrumentų, žmonės kartais naudodavo medinius „plečiamosios kaladėles“. Mažas medinis pleištas būdavo įspraudžiamas tarp susigrūdusių dantų. Jį prisotindavo seilės, medis išbrinkdavo ir priversdavo dantis pamažu tolti vienas nuo kito. Nors metodas buvo grubus ir skausmingas, jis rodė vis geresnį supratimą, kad dantų padėtį įmanoma keisti panaudojant spaudimą.
Ortodontikos mokslo pradžia
Tikroji moksliškai pagrįsta ortodontika prasidėjo 1728 m., kai prancūzų odontologas Pierras Fošaras (Pierre Fauchard) paskelbė savo darbą. Dažnai vadinamas šiuolaikinės odontologijos tėvu, jis išleido reikšmingą dviejų tomų veikalą „Chirurgas odontologas“ („Le Chirurgien Dentiste“), kuriame pirmą kartą detaliai aprašė malokliuzijų gydymą.
Fošaras sukūrė vadinamąjį „bandeau“ – išlenktą metalinę juostą, apgaubiančią dantis ir skirtą dantų lanko pločiui didinti. Tai buvo pirmasis specialiai dantų judinimui kontroliuojama jėga sukurtas įtaisas.
Jis taip pat aprašė, kaip po dantų perstatymo naudoti siūlus jiems prilaikyti. Fošaro darbai pažymėjo lūžį nuo senųjų mitų ir skausmingų eksperimentų link moksliškai pagrįsto požiūrio, kuris vėliau atvedė prie šiuolaikinių breketų ir skaidriųjų kapų.
Didėjant odontologijos mokslo pažangai XIX–XX a., ortodontija tapo atskira specializacija. Pradėta plačiai naudoti metalinius breketus, dantų lankus, gumines traukos juosteles, o nerūdijantis plienas padarė gydymą daug patikimesnį.
Vėlesnės naujovės – keraminiai breketai, liežuvinėje pusėje klijuojami breketai, skaidriosios kapos – gydymą pavertė kur kas mažiau pastebimu. Šiandien ortodontijoje taikomi skaitmeniniai skenavimai, kompiuteriniai modeliai ir 3D spausdinimas, leidžiantys itin tiksliai planuoti gydymą.
Vaizdinys, kuriame senovės žmonės nešioja auksinius breketus ir siūlus iš gyvūnų žarnų, patrauklus ir įsimenantis, tačiau tikrovei jis neprilygsta.
Senosios civilizacijos puikiai žinojo apie dantų ligas ir kartais taikė paprastas priemones joms spręsti. Tačiau jos neturėjo nei tokio poreikio, nei technologinių galimybių dantis judinti taip, kaip tai daroma dabar.
Iš tiesų ortodontikos istorija prasideda ne senovės pasaulyje, o su XVIII a. ir vėlesniais mokslo laimėjimais – ir ši tikroji istorija yra pakankamai įdomi net ir be mitų.
