Mokslininkai užfiksavo itin nerimą keliančius pokyčius vandenyno dugne, įvykusius vos per dešimtmetį. Nyksta pagrindinės rūšys, padedančios perdirbti maistines medžiagas ir palaikyti gyvybės pusiausvyrą jūros dugne. Tai gali būti ženklas, kad ekologinė krizė yra daug platesnio masto, nei manyta.
Tyrimą atliko jūrų ekologai Craigas R. Smithas ir Fabio C. De Leo. Pasitelkę kabelinę observatoriją „NEPTUNE“ Barklio kanjone, beveik 900 metrų gylyje, jie ilgą laiką stebėjo, kaip giliavandeniai gyvūnai reaguoja į į dugną nusėdusią organinę medžiagą. Tokios nuosėdos – pavyzdžiui, banginių kaulai, mediena ar karbonatinės liekanos – įprastai suaktyvina specializuotas rūšis, kurios greitai kolonizuoja „maisto saleles“ giliame vandenyne.
Įprasti „svečiai“ nebeatsiranda
Įprastomis sąlygomis banginio kūnas, nugrimzdęs į jūros dugną, tampa tikra giliavandene puota. Pirmieji atvyksta maitėdos, tokios kaip kai kurie rykliai ir miksinės, greitai suėdančios minkštuosius audinius. Vėliau pasirodo vadinamieji „ekosistemos inžinieriai“, tarp jų – Osedax, dar vadinamos „zombių kirmėlėmis“. Šios žieduotosios kirmėlės, padedamos bakterijų, ardo kaulus, pasiekia juose esančius riebalus ir taip atveria liekanas daugybei kitų organizmų.
Eksperimento metu mokslininkai nuleido tris kuprotojo banginio šonkaulius ir Douglaso kėnio medžio gabalą į vandenyno dugną. Stebėjimai truko aštuonis mėnesius, o vėliau periodiškai buvo tęsiami beveik dešimt metų. Per visą šį laikotarpį Osedax ant kaulų nepasirodė – nei po aštuonių mėnesių, nei po 9,2 metų.
Medieną įprastai per maždaug metus pradeda kolonizuoti medgraužiai moliuskai iš Xylophaga genties. Tačiau šiame tyrime iki dvejų metų pabaigos nebuvo matyti net jų sifonų, o tai rodo itin vėluojančią arba smarkiai susilpnėjusią reakciją. Tokie vėlavimai laikomi neįprastais ir gali liudyti apie gilesnius vietos ekosistemos sutrikimus.
Mokslininkų teigimu, šis aktyvumo nebuvimas gali būti tiesiogiai susijęs su vandenynų deoksigenacija. Kylanti atmosferos temperatūra šildo vandenyno paviršiaus vandenis. Įšilęs vanduo prasčiau išlaiko deguonį ir silpniau maišosi su gilesniais, šaltesniais sluoksniais. Dėl to giliavandenėse srityse daugėja zonų, kuriose deguonies lygis smarkiai sumažėja, ir tokios vietos tampa nepalankios įprastiniams gyventojams.
Gyvybiškai svarbi skaidymo grandinė – pavojuje
Ardytojų nebuvimas – ne vien biologinė keistenybė. Tai signalas, kad giliavandenis maistinių medžiagų ciklas gali strigti. Be kirmėlių ir moliuskų, kurie „paleidžia“ perdirbimo mechanizmą, organinė medžiaga lieka kauptis dugne. Kai irimo procesai sulėtėja arba sustoja, pradeda trūkinėti visa maisto grandinė – nuo smulkiausių mikrobų iki žvejybai svarbių žuvų populiacijų, nuo kurių netiesiogiai priklauso ir žmonės.
Jeigu mažo deguonies zonos ir toliau plėsis, ši pavojinga tendencija vargu ar liks vien Barklio kanjono problema – ji gali apimti daug platesnes vandenyno sritis.
Anksčiau mokslininkai tyrė ir vadinamąją „Drakono skylę“ – milžinišką, apie 300 metrų gylio įdubą Pietų Kinijos jūroje, kurioje aptiko šimtus paslaptingų virusų.
