Laikas.lt
Rima Lincevičiūtė
Pašnekovo asmeninio archyvo nuotr.
Kauno senamiestyje, jaunimo pamėgtoje kavinėje manęs laukia į kompiuterį paniręs, ausinukais apsiginklavęs Jaqas Greensponas. Netipiškas dėstytojas, pagalvoju, kai pasiteisina spėjimas, kad jis taiso studentų darbus. Juk ne kiekvienas, gyvendamas kitoje gatvės pusėje, mieliau lenda per rudenišką darganą į žmonių pilną kavinę dirbti. Paklausus „kodėl?“, vyras nedvejodamas pasiaiškina: „Turiu šunį, kuris reikalaudamas dėmesio mane blaško.“ Pirmosiomis pokalbio minutėmis suprantu, kad liūdna nebus.
J. Greensponas prieš 2,5 metų paliko JAV ir apsigyveno mūsų šalyje. Kas gi iš tikrųjų šis linksmas vyras? Klausimas suglumina patį pašnekovą: „Nežinau! Esu rašytojas, dėstytojas, šuns šeimininkas, keliautojas. Paprastas vyras, kuris gyvena Kaune, moko universitete. Tiesą sakant, neįsivaizduoju, kas esu. Kai kiti mane apibūdina, tikiuosi mini tokius žodžius kaip: draugiškas, paslaugus, kūrybiškas, drąsus ir mėgstantis nuotykius, išprotėjęs, bet ištikimas.“ Minėtas šuo, neleidžiantis rytais ilgiau pamiegoti, pasirodo, taip pat – emigrantas. „Laika buvo paimtas iš prieglaudos JAV, jis keliauja su manimi – gyveno metus Vengrijoje, dabar kartu esame Lietuvoje. Kai jį gavau, jis jau buvo aštuonerių, dabar jam dvylika. Jis turi profilį „Facebooke“, kuriame skundžiasi sunkiu gyvenimu su manimi ir rengia vakarėlius, kai aš esu išvykęs“, – juokauja dėstytojas.
Pokalbiui nusikėlus į vaikystę, paaiškėja, kad vienerius gyvenimo metus jis augo Izraelyje ir jo pirmieji žodžiai buvo ne anglų, o hebrajų kalba. Tiesa, šios kalbos Jaqas nebeatsimena, bet ironiškai taria: „Anglų kalba ne tik jums antroji.“
Vėliau Jaqas su šeima persikėlė per Atlantą, kur jam teko pakeisti 7 mokyklas, daugybę gyvenamų vietų, kol galiausiai apsistojo Las Vegase. Emigravus į Europą, čia liko jo tėvai ir sesuo su vaikais. Jaqas taip pat myli vaikus, tačiau savųjų neturi: „Neturiu, nes neturiu su kuo jų turėti, juk būnant vyru, vienam savarankiškai susilaukti vaiko sudėtinga (juokiasi). Kalbant rimtai, sunku susirasti merginą, nes Lietuvoje dauguma mano amžiaus moterų nekalba angliškai. Su jaunesnėmis esu susitikinėjęs, tačiau su jomis smagu leisti laisvalaikį, tačiau šeimą kurti sunku, nes jų gyvenime vyksta dalykai, kurie man jau nebeaktualūs.“ Bet juk visada galima išmokti lietuvių kalbą, argi ne? „Ši kalba viena sudėtingiausių pasaulyje, kurią išmokti nelengva, tad aš jos intensyviai ir nesimokau. Galiu užsisakyti kavos, pasakyti tam tikrus žodžius ar frazes, tačiau gramatika mane pernelyg glumina. Be to, Lietuva tikrai maža ir nėra būtinybės mokytis jos kalbos, kurios išvažiavus kitur tiesiog nebeprireiks. Jei negaliu išsiversti be lietuvių kalbos – turiu puikių draugų, kurie padeda“, – pasakoja Jaqas.
Prakalbus apie tai, kaip Jaqas atsidūrė Lietuvoje, ir ne sostinėje, o Kaune, – istorija pateisina nuotykių mėgėjo epitetą: „Emigracija iš JAV – su ilga priešistore. Mokydamasis magistrantūroje, turėjau praleisti 10–12 savaičių kitakalbių šalyje. Dėl to susipakavau daiktus ir trim mėnesiams išvykau į Europą. Per 11 savaičių aplankiau 15 šalių. Sutikau merginą… Po ilgo bendravimo ji atsikraustė pas mane į Las Vegasą, bet jai labai nepatiko. Dėl to aš nusprendžiau kraustytis pas ją į Vokietiją. Ieškojau darbo, tačiau dar jo nesusiradus, mes išsiskyrėme. Ir, žinoma, tuoj po to sulaukiau darbo pasiūlymo nedideliame Vengrijos miestelyje mokyti anglų kalbos. Sutikau, juk neturėjau ko prarasti. Tai nebuvo svajonių darbas, bet aš norėjau pabandyti. Atvykau, dirbau, bet man labai nepatiko: mažas miestelis, kuriame nėra ką veikti, buvo nuobodu. Bet kadangi turėjau draugę Lietuvoje, ji man pasiūlė kraustytis, surado darbą ir taip aš jau 2,5 metų čia. Tiesa, aš rašiau serialo „Nauji Robino Hudo nuotykiai“ epizodus, kuris buvo filmuojamas Lietuvoje. Bet tik tiek, niekada per filmavimus nesu čia buvęs, aš net maišydavausi tarp Balkanų ir Baltijos šalių.“
Kad jau paminėjo kūrybą, įdomu pasidarė, nuo kada šis vyras rašo, kaip prasidėjo jo karjera. Stebina tai, kad jau nuo šešerių, pasiėmęs tėčio kamerą, susikvietęs kiemo vaikus kūrė „Bembį“ – žinoma, patobulintą, su atpildu medžiotojui. Būdamas devynerių jau vaidino profesionaliame bendruomenės teatre. Apskritai, Jaqas įvardija save kitokiu vaiku. Ketvirtoje klasėje pateko į bėdą, nes nėjo žaisti, o įsmukęs atgal į mokyklą skaitė. Pirmieji žingsniai ankstyvi, tačiau kaip jis pateko į Holivudą? „Į Holivudą mane atviliojo mergina. Sutikau Las Vegase raudonplaukę (jaučiu silpnybę joms), ji pasiūlė atvažiuoti į Holivudą ir išskrido palikusi savo telefono numerį. Po trijų mėnesių aš jai paskambinau, pasakiau, kad atvažiuoju. Ir ji iš tikrųjų mane pasitiko, davė nedidelį darbelį ir kitą savaitę pakvietė atvykti į filmavimą. Aš, kaip ir didžiąją gyvenimo dalį, atlėkiau su motociklu, prisiparkavau ir pamačiau, kad vaikinai stumia dideles, sunkias dekoracijas. Jau iš teatro laikų pripratęs, kad visi visada dirba drauge, šokau jiems padėti. Ir jau tą patį vakarą vienas iš gamybos vadovų pasakė, kad ateičiau ir kitą dieną. Tai buvo mano pirmasis filmas – „Frankenstein general hospital“, už kurį, žinoma, negavau atlygio, bet gavau tolimesnius pasiūlymus“, – prisimena Jaqas.
Nors daugelis Holivudą tapatina su svajonių išsipildymu, aukščiausia viršūne, Jaqas jį įvardija kaip dūžtančių vilčių ir žlugusių svajonių miestą. Konkurencijos tiek daug, kad žmonės ten yra tokie, kokie sakosi, o ne tokie, kokiais yra iš tikrųjų. Žinoma, kiekviena taisyklė turi išimčių, ir pavyzdžiui, Millą Jovovich jis apibūdina kaip labai šiltą, mielą ir, žinoma, patrauklų žmogų: „Į ją galiu žiūrėti nors ir skaitančią telefonų knygą, man ši aktorė labai patinka.“ O ir šlovė, didžiųjų žvaigždžių palydovė, Jaqo akimis, labai dviprasmiškas dalykas: „Šlovė priklauso nuo pačių aktorių. Gerai, kad būdamas žinomas gali rinktis tai, ką nori daryti. Blogai, kad ne visada su tuo susidoroji. Pavyzdžiui, Johnny Deppas atrado save atlikdamas pagrindinius vaidmenis, o Brado Pitto geriausi laikai buvo jaunystėje, kuomet atliko antraplanius vaidmenis, nes jam tiesiog netinka vaidinti save ir būti pagrindiniu filmo herojumi. Aš manau, kad šlovė turi lengvą galimybę sugadinti tau gyvenimą – tu nori, kad su tavimi elgtųsi ypatingai, bet turi susitaikyti, kad fotografai tavęs lauks už kiekvieno kampo, kad einant į tualetą tave pasitiks gerbėjas prašantis autografo. Aš norėčiau būti sėkmingesnis rašytojas, kad skrendant kartu lėktuve pamatyčiau žmogų, skaitantį mano knygą ir paklausus: „kaip ji?“, atsakytų „neblogai“. Bet neturiu jokio noro patirti didžiosios šlovės – man to nereikia“, – pastebi rašytojas.
Kadangi Holivudas jau praėjęs etapas, sugrįžtame į Lietuvą, kuri tikrai labai skiriasi nuo JAV. Gyvendamas čia Jaqas labiausiai pasiilgsta anapus Atlanto likusių draugų, meksikietiško maisto, kuris, pasak jo, pas mus tragiškas, riešutų sviesto, gero aptarnavimo restorane, kur galėtų gauti nemokamai vandens ir nereikėtų mokėti už citrinos griežinėlį, greito maisto kultūros, nes pas mus viskas lėčiau ir pačių užkandinių daug mažiau. Žinoma, yra ir daug teigiamų dalykų, kurių Jaqui pavydi amerikiečiai draugai. „Man patinka, kad aš galiu keliauti iš šalies į šalį, tik pasivaikščioti Talino kalėdinėje mugėje ar pažiūrėti spektaklį Londone. Draugai to pavydi, nes Amerikoje atvykti į Europą yra didelė svajonė. Vieną dieną draugas pasigyrė, kad keliavo į Kanadą ir pirmą kartą pasinaudojo pasu, kai tuo tarpu aš turiu keliauti į JAV ambasadą, kad pridėtų daugiau puslapių, nes maniškis jau pilnas. Draugams Amerikoje tai šaunu, neįtikėtina. Tiesiog JAV yra milžiniška ir brangi šalis, po kurią keliauti nėra paprasta“, – nustebina Jaqas.
Įdomu, kokie šio nenustygstančio vietoje žmogaus planai: „Neįmanoma įsivaizduoti, kur mane gyvenimas nuneš. Juk prieš 10 metų net negalėjau rasti Lietuvos žemėlapyje, o dabar čia gyvenu. Aš nežinau, kas nutiks kitais metais, bet tai man patinka. Aš mėgstu turėti laisvę, mėgstu mokyti taip, kaip man patinka, keliauti ten, kur užsimanau. Norėčiau sugrįžti prie knygos rašymo, turiu keletą idėjų, labai noriu parašyti knygą. Ne veltui ir moto, kuriuo vadovaujuosi gyvenime: niekas nesitęsia amžinai“, – atvirauja Jaqas.
Dėkojame už pokalbį, linkime įkvėpimo, nuotykių bei laukiame minėtosios knygos.
