Šiandien, spalio 18 dieną, minima Europos kovos su prekyba žmonėmis diena.
Lietuvoje aktyviausiai pagalbą prekybos žmonėmis ir prostitucijos aukoms teikia Lietuvos Caritas, kuris jau daug metų vykdo projektą „Pagalba prostitucijos ir prekybos moterimis aukoms“. Programos koordinatorė Kristina Mišinienė pasidalino savo mintimis apie patirtį kovojant su prekyba žmonėmis ir prostitucija.
– Europos Komisija 2007 metais paskelbė spalio 18 dieną Europos kovos su prekyba žmonėmis diena. Lietuvos Caritas pagalbą prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms teikia beveik 10 metų. Kokia buvo jūsų veiklos pradžia?
– Savo veiklą pradėjome 2001 metų pabaigoje. Lietuvos Caritas pradėjo vykdyti tuo metu visiškai naują projektą „Pagalba prekybos žmonėmis ir prostitucijos aukoms“. Pradžioje dirbo maža saujelė žmonių, o dabar darbuojasi 11 socialinių darbuotojų Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje ir Marijampolėje.
– Kokią pagalbą teikiate aukoms?
– Po ilgų ieškojimų nusistovėjo keturios pagrindinės pagalbos kryptys: psichosocialinės konsultacijos, saugus prieglobstis, darbinių įgūdžių įgijimas, teisinė pagalba moterims, kurios nusprendžia bendradarbiauti su teisėsauga. Trumpai tariant, stengiamės daryti viską, kad nukentėjusioji sugrįžtų į visuomenę, rastų sau ir savo vaikams palankią aplinką.
– Kas daroma prevencijos srityje?
– Savivaldybėse, seniūnijose, mokslo, globos įstaigose skaitome paskaitas, organizuojame diskusijas, apskritus stalus kovos prieš prekybą žmonėmis, įtraukimo į prostituciją klausimais. Apie tai kalba ne tik Lietuvos Carito darbuotojai, dažnai pasitelkiame patyrusius policijos, prokuratūrų pareigūnus, psichologus, žurnalistus.
– Kiek nuo prekeivių žmonėmis nukentėjusių moterų į kreipėsi į Lietuvos Caritą šiemet? Ar tokių atvejų daugėja?
– Šiais metais suteikėme pagalbą daugiau nei 100 prekybos žmonėmis ir prostitucijos aukoms. Šis skaičius išlieka stabilus.
– Esate anksčiau minėjusi, kad Lietuvos Carito socialiniai darbuotojai patys ieško moterų, kurioms reikia pagalbos. Ar yra moterų, kurios jus susiranda pačios?
-Mūsų darbo laukas yra tikrai ypatingas, čia daug savos specifikos ir taisyklių. Pačios prekybos žmonėmis aukos savo iniciatyva labai retai kreipiasi pagalbos. Per visus mūsų gyvavimo metus tokių buvo tik keliolika atvejų. Mūsų socialiniai darbuotojai patys aktyviai ieško nuketėjusių moterų, dalį atlydi kitų tarnybų atstovai.
– Kiek laiko trunka integruoti aukas į visuomenę?
– Noriu pabrėžti, jog integracija, grįžimas į visuomenę yra ilgas ir sunkus kelias. Integracija apima psichologinių ir fizinių traumų gydymą, naujų įgūdžių mokymą, kasdienybės su visais smulkiais ir neįdomiais rūpesčiais priėmimą. Tačiau tą verta daryti!
– Kokių veiksmų turėtų imtis valstybės institucijos, kad aukos sulauktų dar didesnės pagalbos?
– Reikia galvoti apie Nacionalinio kovos su prostitucija ir prekyba žmonėmis centro kūrimą, kuris galėtų koordinuoti pavienes įvairių organizacijų pastangas.
– Ką patartumėte daryti merginai, kuri jau pateko į prekeivių žmonėmis pinkles: yra uždaryta, mušama, jai grasinama, nėra galimybės paskambinti artimiesiems?
– Remdamasi išgyvenusių merginų pasakojimais, galėčiau patarti kiek įmanoma išlaikyti blaivų protą, viduje nepasiduoti, akylai stebėti situaciją ir ieškoti progos pabėgti ir paprašyti pagalbos. Vienas merginas šie išgyvenimai užklumpa visai nepasiruošusias, kitos mato artėjančios bėdos ženklus, bet nekreipia dėmesio, tikėdamos, kad blogiausia jas aplenks.
– Ką galėtumėte palinkėti policijos pareigūnams šiandien, kai minima tarptautinė kovos su prekybos žmonėmis diena?
-Palinkėčiau drąsiau su mumis bendradarbiauti, dažniau kviestis mus į pagalbą.
O taip pat sveikatos ir ištvermės!
