Išsiblaškymas, padidėjęs jautrumas ir gerokai intensyvesnės emocijos – įprasti ženklai, rodantys, kad paauglys įsitraukė į romantinius santykius. Tačiau kaip į tai turėtų reaguoti tėvai, kurie dažnai linkę vaikus perdėtai saugoti? Apie tai pasakoja SOS vaikų kaimai Lietuva multidimensinės šeimos terapijos (MDFT) programos specialistė Monika Jankauskaitė.
„Prisiminkite pirmuosius savo paauglystės santykius – būtent nuo to pradedu pokalbius su tėvais apie jų vaikų romantinį gyvenimą. Net ir suaugę, įsimylėję dažnai aplink save beveik nieko daugiau nebematome. O čia kalbame apie paauglius. Tad natūralu, kad santykiai jiems tampa pasaulio centru, didžiausiu gyvenimo prioritetu. Hobiai, mokslai, kiti draugai ar šeima gali atsidurti antrame plane“, – sako M. Jankauskaitė.
Pasak specialistės, romantiniuose santykiuose esantiems paaugliams būdingas didesnis emocinis intensyvumas ir jautrumas. Nors tai tėvams gali kelti nerimą ar sukelti iššūkių, svarbu suprasti, kad tokios reakcijos yra visiškai normalios.
„Nuotaikų svyravimai, impulsyvumas, dirglumas, euforija, pavydas, baimė prarasti, staigūs sprendimai ir nusivylimas, jei santykiuose kažkas klostosi ne taip – visa tai yra neišvengiama, kai paauglys turi antrąją pusę. Tačiau tai natūrali paauglystės dalis, tad susidūrus su šiais pokyčiais, panikuoti neverta.
Vietoj to, gerbkite jų jausmus ir kuo daugiau kalbėkitės apie savijautą. Net jei vaikų emocijos jums atrodo keistos ar perdėtos, svarbu jas priimti ir neironizuoti. Apskritai, kalbėjimas apie jausmus turėtų būti nuolatinis – domėkitės, klauskite, palaikykite pulsą: kuo gyvena ir kaip jaučiasi paauglys“, – aiškina specialistė.
Kada „normalu“ turėti antrąją pusę?
Pasak M. Jankauskaitės, nors įprasta klausti, koks amžius yra „tinkamas“ turėti antrąją pusę, vieno teisingo atsakymo nėra.
„Jau darželyje žaidžiame vestuves ir šeimą, o pradinėse klasėse atsiranda pirmosios simpatijos – romantinių santykių tema mus lydi nuo labai ankstyvo amžiaus. Visgi įprasta, kad antrąją pusę vaikai turi maždaug nuo 12–13 metų. Tuo tarpu 14–16 metų laikotarpį galima vadinti piku, kai santykius turi jau nemaža dalis paauglių. Tačiau viskas labai priklauso nuo asmeninės brandos ir gyvenimo patirčių“, – pasakoja pašnekovė.
Jos teigimu, svarbiausia, kad romantiniai santykiai nekenktų paauglių emocinei, fizinei ir socialinei gerovei.
„Pasitaiko atvejų, kai santykiuose peržengiamos ribos ir nepaisoma pagarbos. Ypač svarbu, kiek jaunuoliai geba išlaikyti pagarbą sau. Visada egzistuoja pavojus, kad partneris bus pernelyg kontroliuojantis, o kita pusė tam pasiduos – pavyduliavimui, sekimui, nuolatiniam atsiskaitymui, kur esi ir ką veiki. Itin svarbu, kad tai nevirstų visišku ribų išnykimu, galinčiu padaryti daug žalos“, – pabrėžia specialistė.
Romantiniai santykiai – svarbi brendimo mokykla
M. Jankauskaitės teigimu, tėvams svarbu suprasti, kad per romantinius santykius paaugliai išmoksta ypač daug – tai kertinė jų brandos dalis.
„Jei suaugusieji nori, jie gali būti šio proceso dalimi. Tai reiškia – kalbėtis su paaugliais apie santykius: pagarbą vienas kitam, artumą, savivertės išsaugojimą, kontrolės ribas ir, žinoma, lytiškumą. Pastaroji tema – ypač svarbi, nes paauglių lytinis gyvenimas dažnai prasideda anksčiau, nei įsivaizduoja tėvai. Nevenkite šių pokalbių ir kalbėkite apie tai nuo kuo ankstesnio amžiaus, mažinkite tabu – neužsimerkite apsimesdami, kad visa tai jūsų vaikų gyvenime neegzistuoja.
Paauglių santykiai savyje talpina daugybę diskusinių temų, kurios gali padėti jiems augti. Svarbu, kad tėvai nenuslystų į moralizavimą, o tiesiog kalbėtųsi ir dalytųsi savo patirtimi“, – sako specialistė.
Kodėl draudimai neveikia?
Pasak M. Jankauskaitės, blogiausia, ką tėvai gali padaryti, – bandyti uždrausti paaugliui santykius.
„Draudimai dažniausiai atneša tik konfliktą ir maištą. Neretai paaugliai dar labiau įsikabina į savo antrąją pusę ir tampa dar mažiau kritiški, net jei santykiuose iš tiesų yra kažkas negerai. Taip nutinka todėl, kad paaugliui ypač svarbu išlaikyti autonomiją ir įrodyti: „aš pats galiu priimti sprendimus“, – aiškina specialistė.
SOS vaikų kaimai Lietuva atstovė pabrėžia: vietoje draudimų tėvams vertėtų stengtis geriau pažinti savo vaiko antrąją pusę – pavyzdžiui, pakviesti paauglius kartu nueiti į kiną ar kitaip drauge praleisti laiką. Svarbiausia – kalbėtis be pamokymų.
„Paaugliai nemėgsta tiesioginių patarimų, todėl verčiau užduokite klausimus. Paklauskite: kas tave džiugina? Kodėl tau kyla nerimas? Ar jautiesi saugus? Kaip norėtum, kad būtų? Pagalvokite ir apie kūrybiškus būdus pradėti pokalbį – galbūt galite kartu pažiūrėti filmą apie santykius ir meilę, o vėliau jį aptarti? Gal galite pasidalyti savo ar draugų patirtimi ir pakviesti paauglį padiskutuoti?
Kalbėkite apie santykius netiesiogiai. Kol sūnus ar dukra patarimo tiesiogiai neprašo, pernelyg nesikiškite – per stiprus kišimasis dažnai tik atitolina paauglius nuo tėvų“, – pataria M. Jankauskaitė.
Skyrybos paauglystėje: kaip tėvams būti šalia?
Specialistė atkreipia dėmesį ir į skyrybų etapą – vieną didžiausių iššūkių paauglystės santykiuose. Šiuo laikotarpiu tėvų vaidmuo ypač svarbus.
„Leiskite vaikams liūdėti, verkti, išgyventi skausmą. Jokiu būdu neverkite jų „atsidėk nuo to“ ar tuoj pat užsiimti veikla, kuri turėtų prablaškyti. Supraskite, kad šis procesas užtruks ir jo paskubinti neįmanoma. Nors suaugusieji žino, kad „viskas praeis“, paaugliui gali atrodyti, jog tai – paskutiniai santykiai jo gyvenime, o išsiskyrimas prilygsta pasaulio pabaigai.
Būkite tas tėtis ar mama, kuris į paauglio jausmus reaguoja nuoširdžiai ir rimtai – tiek tada, kai santykiai tik prasideda, tiek tada, kai jie baigiasi“, – tvirtina specialistė.
