Žiema vairuotojams atneša daug nematomų pavojų, o vienas klastingiausių – vadinamasis juodasis ledas. Tai plona, beveik neįžiūrima ledo plėvelė ant kelio, kuri akimirksniu gali net ir gerai pažįstamą maršrutą paversti pavojingu ledo taku.
Juodasis ledas dažnai atsiranda netikėtai, todėl laikomas vienu klastingiausių žiemos reiškinių keliuose. Toliau aptariama, kas yra juodasis ledas, kur jis susidaro, kaip jį atpažinti ir kaip elgtis praradus sukibimą.
Juodasis ledas susidaro tuomet, kai lietaus lašai ar smulki drėgmė patenka ant jau įšalusios kelio dangos ir akimirksniu užšąla. Taip susiformuoja itin plona, lygi ir beveik nematoma ledo plėvelė, kuri plika akimi atrodo kaip paprasčiausias šlapias asfaltas.
Skirtingai nei suplūkto sniego ar aiškiai matomo ledo atveju, juodasis ledas neturi jokios struktūros. Jis yra visiškai lygus, todėl padangos neturi už ko „užsikabinti“, o automobilio sukibimas su kelio danga dingsta staiga ir be jokio įspėjimo.
Austrijos automobilių klubo ÖAMTC vyriausiasis vairavimo technikos instruktorius Rolandas Frischas aiškina, kad šis reiškinys dažniausiai pasitaiko tuomet, kai oro temperatūra svyruoja apie nulį. Net jei termometras rodo teigiamą temperatūrą, kelio danga ir gruntas žiemą gali būti stipriai atšalę, todėl drėgmė ant asfalto užšąla akimirksniu.
Juodasis ledas dažniausiai susidaro tam tikrose, itin pavojingose kelio vietose. Tiltais ir viadukais einančiose atkarpose asfaltas atšąla greičiau, nes šaltis veikia jį tiek iš viršaus, tiek iš apačios.
Didelę riziką kelia ir pavėsio zonos, kur kelią dengia medžių ar pastatų šešėlis. Saulė čia nepasiekia dangos, todėl ledas išlieka ilgiau, net ir tada, kai kitur kelias jau atrodo saugus.
Pavojingos yra ir įdubos, žemumos bei pakilimai, kur dažniau kaupiasi vanduo arba stipriau veikia vėjas. Taip pat ypatingo dėmesio reikalauja atviros vietos prie laukų, sankryžos bei įvažiavimai ir išvažiavimai iš greitkelių.
Nors juodasis ledas beveik nematomas, kartais jis vis dėlto išduoda save. Vairuotojai turėtų atkreipti dėmesį į neįprastai blizgantį, tarsi stiklinį kelio paviršių, kuris atrodo pernelyg lygus.
Kitas požymis – pasikeitęs garsas. Jei važiuojant dingsta įprastas padangų šurmulys, tai gali reikšti, kad jos slysta ledu, o ne rieda šlapia ar sausa danga. Apšerkšniję kelkraščiai, stulpeliai ar kelio ženklai taip pat rodo, kad sąlygos ledui susidaryti yra itin palankios.
Jei vairas staiga tampa neįprastai lengvas, o automobilis į vairo judesius reaguoja vangiau nei įprastai, tai gali būti pirmasis signalas, kad sukibimas jau prarandamas.
Užvažiavus ant juodojo ledo svarbiausia išlikti ramiems ir vengti staigių veiksmų. Staigus stabdymas ar aštrus vairo pasukimas dažniausiai tik pablogina situaciją ir padidina slydimo riziką.
Greičio mažinimas turi būti laipsniškas – geriausia tiesiog nuimti koją nuo akceleratoriaus ir leisti automobiliui lėtėti. Jei būtina stabdyti, tai reikia daryti labai švelniai, o vairą laikyti tiesiai ir judinti minimaliai.
Jeigu automobilis pradeda slysti, instruktoriai pataria nuimti koją nuo akceleratoriaus, mechaninės pavarų dėžės atveju nuspausti sankabą ir vairą sukti į tą pusę, į kurią slysta galinė automobilio dalis. Labai svarbu žiūrėti ten, kur norite važiuoti, o ne į kliūtį.
Reikia prisiminti, kad stabdymo kelias ant ledo yra itin ilgas. Važiuojant 50 km/val. greičiu, stabdymo kelias net su žieminėmis padangomis gali siekti apie 100 metrų. Elektroninės pagalbos sistemos gali padėti tik iki tam tikros ribos, tačiau visiško sukibimo jos nesukuria.
Juodasis ledas – vienas pavojingiausių žiemos reiškinių keliuose. Budrumas, sumažintas greitis, didesnis atstumas iki kitų automobilių ir švelnūs vairavimo veiksmai gerokai padidina tikimybę, kad šis nematomas pavojus netaps nelaimės priežastimi.
