Nors daugelį žavi įspūdingi gamtos stebuklai, tokie kaip Niagaros ar Angelų kriokliai, egzistuoja dar vienas milžinas, kuris pagal mastą lenkia juos visus, tačiau lieka nematomas žmogaus akiai. Tai – Danijos sąsiaurio krioklys, pasislėpęs po lediniu Arkties vandeniu tarp Grenlandijos ir Islandijos. Nepaisant to, kad šio reiškinio niekas nemato plika akimi, jis atlieka esminį vaidmenį reguliuojant Žemės klimatą.
Kas yra Danijos sąsiaurio krioklys?
Danijos sąsiaurio krioklys, dar vadinamas povandeniniu kataraktu, yra unikalus vandenyno reiškinys, kurio aukštis siekia net apie 3500 metrų – daugiau nei trigubai viršija aukščiausią antžeminį krioklį Angelų krioklį (979 m). Tačiau tai ne vien aukštis įspūdingas. Per šį krioklį kas sekundę prateka daugiau kaip 3,2 milijono kubinių metrų vandens, tai yra net 50 kartų daugiau nei Amazonės upėje.
Šis krioklys susidaro dėl temperatūros ir druskingumo skirtumų tarp šalto, tankesnio vandens iš Grenlandijos jūros ir šiltesnio, mažiau sūraus Atlanto vandenyno vandens. Tankesnis vanduo „krenta“ žemyn, suformuodamas galingą srovę, kuri teka per povandeninį slenkstį – geologinį darinį, susiformavusį po paskutinio ledynmečio.
Kaip Danijos sąsiaurio krioklys veikia klimatą?
Šis nematomas krioklys daro milžinišką įtaką pasaulinei vandenyno cirkuliacijai. Jis palaiko vadinamąją Atlanto meridionalinę cirkuliaciją (AMOC) – sistemą, atsakingą už šilumos ir maistingųjų medžiagų paskirstymą visame pasaulyje. Be šios „konvejerio juostos“, mūsų klimatą lydėtų dideli pokyčiai – švelnios žiemos Europoje, okeanų biologinis aktyvumas ir net uraganų trajektorijos gali keistis.
Tačiau kylanti klimato kaita kelia grėsmę ir šiam stabilumui. Tirpstant Arkties ledui ir mažėjant vandens druskingumui bei temperatūrų skirtumams, Danijos sąsiaurio krioklys gali sulėtėti ar net sutrikti. Tai jau stebima kai kuriuose pasaulio regionuose, pavyzdžiui, prie Katalonijos krantų, teigia jūrų mokslininkė Anna Sánchez Vidal.
Lemiama poliarinių regionų reikšmė
Norint suprasti Danijos sąsiaurio krioklį, būtina atsižvelgti į poliarinių regionų svarbą. Būtent ten formuojasi tankiausios vandens masės, kurios „nugrimzta“ į vandenyno dugną, sukeldamos giliąsias sroves. Mokslininkas Davidas Amblasas teigia, kad šios sritys veikia tarsi vandenynų kraujotakos sistema – kiekvienas tankaus vandens „išsiliejimas“ veikia kaip širdies dūžis, stumiantis gyvybiškai svarbų vandenį tolyn.
Be klimato reguliavimo, šios srovės aprūpina okeanus maistinėmis medžiagomis, palaiko jūrines ekosistemas ir palaiko gyvybę mūsų planetoje.
Šaltinis: vajiramandravi.com
Nuotraukos asociatyvinės © Canva.
