Laikas.lt
Lietuvos kino teatrus jau pasiekęs naujasis trileris su mokslinės fantastikos elementais „Viešpatavimas“ (angl. „Transcendence“) – tikras manifestas technologijų procesui ir puiki proga diskusijai apie galimas dirbtinio intelekto grėsmes. Vienas bene įdomiausių klausimų, ar žmogaus sąmonės perkėlimas į kompiuterį apskritai įmanomas tikrame gyvenime? Kaip atrodytų tokio galingo proto evoliucija?
Žurnalas „Empire“ išpublikavo interviu su Kembridžo universiteto kompiuterių labaratorijos dėstytoju ir dirbtinio intelekto mokslininku, daktaru Seanu Holdenu, kuris paaiškino apie šiandien egzistuojančias dirbtinio intelekto galimybes. Anot jo, nors „Viešpatavimas“ atrodo itin įtraukiantis ir įdomus filmas, technologijų vystymosi realybė iš tiesų yra gerokai sudėtingesnė.
Kur šiuo metu yra taikomas dirbtinis intelektas – koks yra įspūdingiausias ir ryškiausias šios srities technologijų panaudojimas?
Geriausias pavyzdys – „IBM Watson“. Ši sistema buvo sukurta, kad žaistų amerikietiškame klausimų ir atsakymų televizijos šou „Jeopardy“. Manau, „Watson“ dabar yra vienas iš trijų geriausių viso pasaulio žaidėjų ir tai – didžiulis pasiekimas. Visų pirma, ši sistema žaidžia drauge su žaidėjais, o klausimai yra užduodami balsu – jų nereikia įvesti į kompiuterį. Tai labai sudėtingas kūrinys, nes reikia ne tik suprasti, ko klausiama, bet ir išspręsti duotą uždavinį. Faktas, jog tai veikia, – milžiniškas žingsnis dirbtinio intelekto srityje.
Kiti pavyzdžiai – tyrimams skirtos ir kitos paskirties savaeigės transporto priemonės. Anksčiau buvo itin sunku tokius aparatus priversti keliauti tolimas distancijas bei adaptuotis prie aplinkos, bet bandymai vis sėkmingesni. Kita vertus, didelė žmonių naudojamo dirbtinio intelekto dalis yra paslėpta – pavyzdžiui paieškos sistemose ar komercinėje „Twitter“ žinučių analizėje.
Tačiau kol kas nėra tokios sistemos, kuri būtų mąstanti ir reaguotų į aplinką bei jos pačios veiklą, tiesa?
Ne (juokiasi). Moksline prasme, tai gana ekstremalus požiūris. Jo šalininkai mano, kad bet kuri sprendimus savarankiškai priimti sugebanti sistema suvokia savo veiksmus. Pagrindinė bėda, kad tokiu atveju ir termostatas turi intelektą, mat jis žino, kada per šalta, kada per karšta, o kada temperatūra normali. Retas specialistas laikosi šios nuomonės.
Tiek filmas „Viešpatavimas“, tiek anksčiau pasirodžiusi romantinė drama „Ji“ parodo sistemas, sugebančias kaupti žinias ir mokytis bėgant laikui. Ar tai įmanoma?
Iš esmės aparatų mokymosi diskusija verda jau kurį laiką, toks dalykas egzistuoja. Pavyzdžiui, sistema įsimena naudotojo pasirinkimus ir pomėgius. Tačiau nors sistemos mokosi, negalima pasakyti, kad su laiku jos tampa protingesnės, nes pats mokymosi lygis staiga nepakinta. Nemanau, kad per mūsų amžių įvyks kas nors panašaus, žmogaus smegenys pernelyg sudėtingos, kad sistema jas atkartotų.
.jpg)
Kokios talpos būtų tokio sudėtingumo dirbtinio intelekto sistema?
Šiuo metu mokslininkai atlieka vieną eksperimentų, kurio metu jie mėgina kompiuteryje užsaugoti informaciją, slypinčią dalyje pelės smegenų. Jie preliminariai paskaičiavo, kad jei panašų tyrimą jie atliktų su žmogaus smegenimis, jiems prireiktų pusės visų Žemėje esančių duomenų bazių talpos. Tai astronominio sudėtingumo uždavinys.
Vadinasi, perkelti žmogaus sąmonę į kompiuterį tebėra gryna mokslinė fantastika?
Yra technologijų, kurių pagalba kompiuteris sujungiamas su žmogaus smegenimis. Tokie prietaisai padeda žmonėms, patyrusiems infarktus ar ištiktiems paralyžiaus. Yra pavyzdžių, kai žmonėms į už judesius atsakančią smegenų dalį implantuojamas mažas sensorius ir jo pagalba ligoniai išmoksta valdyti netikrą ranką galvodami. Tad šioks toks pagrindas tokioms idėjoms yra. Tačiau smegenys ir kompiuteris bendradarbiauja, pastarasis nepakeičia žmogaus. Ir vėlgi, šios technologijos yra skirtos tik tam tikriems veiksmams atlikti, jos nėra pajėgios suvokti, analizuoti ir saugoti viską, ką daro mūsų smegenys.
Ar tikrame gyvenime yra prieš technologijų pažangą nusiteikusių grupuočių, kaip kad „Viešpatavime“?
Tiesą sakant, ne. Mes turime Kembridžo egzistencinės rizikos centrą (angl. The Cambridge Centre For Existential Risk), kuriame ekspertai domisi net ir labai mažos tikimybės įvykiais, kurie galėtų būti katastrofiški žmonijai. Nevaldomas dirbtinis intelektas yra vienas tų dalykų, kuriems jie mėgina užkirsti kelią. Tačiau kol kas centro darbuotojai mūsų biuruose nerengia protestų ir negadina mūsų įrangos (juokiasi), tikiuosi taip ir liks.
Christopherio Nolano prodiusuotame filme „Viešpatavimas“ kinomanai išvys kompiuterių genijų įkūnijusį Johnny Deppą bei jo artimųjų kovą už jo sąmonės išsaugojimą. Filmo aktorių gretose – Morganas Freemanas, Cillianas Murphy, Paulas Bettany, Kate Mara ir kiti.
Lietuvos kino teatrus jau pasiekusi mokslinės fantastikos juosta „Viešpatavimas“ – tai garsaus ilgamečio Holivudo operatoriaus Wally Pfisterio, įvertinto „Oskaru“ už geriausią kinematografiją 2010-ųjų Ch. Nolano filme „Pradžia“ (angl. „Inception“), režisūrinis debiutas.
