Renesanso meistrų kūriniai šimtmečius slepia paslaptis. Ne išimtis ir Rafaelio Santio tapyba – meno istorikai beveik du šimtus metų nujautė, kad viename žymiausių jo paveikslų gali būti ne vien jo rankos darbas. Apčiuopiamų įrodymų pavyko gauti tik tuomet, kai kūrinį išanalizavo specializuotas algoritmas. Rezultatai leidžia manyti, kad ne kiekviena šios drobės detalė nutapyta Urbino genijaus.
Algoritmas kūrinį analizavo mikroskopiniu tikslumu
Didžiosios Britanijos ir Jungtinių Amerikos Valstijų mokslininkai sukūrė sistemą, galinčią analizuoti tapybą tokiu smulkumu, kokio žmogaus akis paprastai nepajėgia aprėpti. Ji paremta modifikuota „ResNet50“ architektūra, sujungta su klasikiniu mašininio mokymosi metodu. Esminė užduotis buvo apmokyti algoritmą remiantis patvirtintais Rafaelio darbais, kad sistema išmoktų atpažinti jam būdingus bruožus.
„Naudodami giliąją požymių analizę, pasitelkėme patvirtintų Rafaelio paveikslų nuotraukas, kad išmokytume kompiuterį atpažinti jo stilių labai detaliai – nuo teptuko potėpių, spalvų paletės, šešėliavimo ir kiekvieno darbo aspekto“, – teigė vienas iš tyrėjų Hassanas Ugailas.
Pasak kūrėjų, sistema pasiekia 98 proc. tikslumą identifikuojant šio meistro kūrinius. Vis dėlto, pradėjus analizuoti „Madonna della Rosa“, bendras vertinimas nebuvo visiškai aiškus. Ryškesnis rezultatas gautas tik padalijus paveikslą į atskiras figūras.
Algoritmas parodė, kad Madonos, kūdikėlio Jėzaus ir šv. Jono atvaizduose aiškiai matyti Rafaelio braižas. Tačiau šv. Juozapo veidas, kaip teigiama, reikšmingai skyrėsi: tikimybė, jog jį nutapė pats Rafaelis, įvertinta vos 0,57.
Meistro dirbtuvėse mokiniai dažnai užbaigdavo kūrinių fragmentus
Toks atradimas meno istorikų bendruomenei nėra visiškai netikėtas. Įtarimai dėl viso paveikslo autorystės atsirado dar XIX amžiaus viduryje. Ilgą laiką kaip labiausiai tikėtinas bendraautoris buvo minimas Giulio Romano – vienas talentingiausių Rafaelio mokinių.
Tokios praktikos tuo metu buvo įprastos. Renesanso dirbtuvės veikė tarsi gerai organizuotos komandos: meistrai neretai patikėdavo mokiniams mažiau svarbių fragmentų atlikimą arba kūrinio užbaigimą. Vėliau specialistų priimta atribucija Rafaelio dirbtuvei šią dalį siejo būtent su Romano, o galbūt ir su kitu mokiniu – Gianfrancesco Penni.
Algoritmo kūrėjai pabrėžia, kad jų tikslas nėra pakeisti ekspertus, o suteikti jiems naują, tikslesnį įrankį. Autentiškumo nustatymas yra sudėtingas procesas, kuriame kompiuterinės technologijos tėra viena dėlionės dalis. Išsami ekspertizė visada reikalauja kūrinio istorijos analizės, medžiagų tyrimų ir būklės įvertinimo.
Vis dėlto algoritmai gali papildyti žmogaus suvokimą – jie fiksuoja itin subtilius stiliaus niuansus, kurie plika akimi dažnai lieka nepastebimi. Tyrėjų teigimu, tokia tradicinės kompetencijos ir giliojo mokymosi sintezė ateityje gali padėti išnarplioti ir kitas menines mįsles, šimtmečius slypinčias net, atrodytų, puikiai pažįstamuose šedevruose.
