Tarptautinė mokslininkų komanda išsprendė mįslę, daugelį metų intrigavusią archeologus, tyrinėjančius priešistorinius palaidojimus Gotlando saloje. Iš maždaug prieš 5500 metų palaidotų žmonių dantų ir kaulų išskirtos DNR analizė iš esmės pakeitė iki tol vyravusius įsivaizdavimus apie šios medžiotojų ir rankiotojų bendruomenės šeimos struktūrą.
Tyrimai sutelkti į Ajvidės vietovę – vieną svarbiausių neolito laikotarpio archeologinių vietų Skandinavijoje. Čia aptikta daug bendrų kapų, kuriuose palaidotos moterys, vyrai ir vaikai. Ilgą laiką manyta, kad kai kurių kapų išdėstymas atspindi klasikinį šeimos modelį – motiną, tėvą ir jų vaikus. Vis dėlto šiuolaikiniai genetiniai tyrimai parodė, kad tikrovė buvo gerokai sudėtingesnė.
Viename iš žinomiausių kapų archeologams atrodė, jog ilsisi moteris su dviem savo vaikais. Tačiau DNR analizė atskleidė netikėtą faktą – moteris nebuvo jų motina. Tikėtina, kad ją su vaikais siejo tolimesni giminystės ryšiai: ji galėjo būti teta arba vieno iš tėvų netikra sesuo. Panašių staigmenų rasta ir kituose kapuose: daugeliu atvejų greta palaidoti žmonės buvo giminaičiai, tačiau ne artimiausi šeimos nariai. Nustatyti antrojo ir trečiojo laipsnio giminystės ryšiai leidžia spręsti apie plataus giminės tinklo egzistavimą.
Šie rezultatai rodo, kad Ajvidės bendruomenė giminystės ryšiams teikė didelę reikšmę, tačiau pati šeimos sąvoka buvo gerokai platesnė nei šiandien įprastas modelis, pagrįstas vien tėvais ir vaikais. Palaidojimai, regis, atspindėjo priklausymą didesniam klanui, kuriame svarbų vaidmenį galėjo turėti pusbroliai, pusseserės, dėdės, tetos ir netikri broliai ar seserys. Tai leidžia manyti, kad socialinė struktūra buvo kolektyviškesnė ir labiau rėmėsi plačia giminystės bendruomene.
Šeima, kitokia nei šiandien
Ne mažiau reikšminga ir kita išvada: genetiniai tyrimai parodė, jog Gotlando gyventojai genetiškai skyrėsi nuo tuo pat metu Europoje plitusių žemdirbių. Kol žemyne kūrėsi žemdirbystę ir gyvulininkystę praktikavusios bendruomenės, Ajvidės gyventojai ir toliau daugiausia vertėsi medžiokle bei žvejyba. Izotopiniai tyrimai atskleidė, kad jų mityba daugiausia rėmėsi jūros ištekliais, ypač ruoniais ir žuvimi. Tai reiškia, kad nors kontaktų su žemdirbiškomis bendruomenėmis galėjo būti, Ajvidės žmonės išlaikė savitą gyvenimo būdą ir genetinę tapatybę.
Specialistai pabrėžia, kad šiuolaikinės DNR sekoskaitos technologijos leidžia itin tiksliai atkurti giminystės ryšius net po kelių tūkstančių metų. Tokie tyrimai padeda ne tik nustatyti, kas kam buvo giminaitis, bet ir geriau suprasti socialinės organizacijos principus, paveldėjimo taisykles bei laidojimo apeigas. Akivaizdu, kad akmens amžiuje žmonės kūrė sudėtingas šeimos struktūras, kuriose giminystė ir priklausymas plačiai giminei turėjo esminę reikšmę.
