Knygynuose jau pasirodė šeštoji aktorės Doloresos Kazragytės autobiografinių esė knyga „Ramybės nerimas“. Subtiliai, nebrukdama savo gyvenimo modelio, autorė kalba apie laiko nesunaikinamas vertybes – meilę, tikėjimą, norą pažinti ir suprasti, mokėjimą įsiklausyti ir tyloji išgirsti svarbiausius atsakymus.
Gegužės 6 dieną, 18.30 val. Vilniaus mažajame teatre vyks susitikimas su aktore ir knygos autore Doloresa Kazragyte. Prieš kūrybos vakarą Vilniuje, Mažajame teatre, kuriame, prisipažįsta, niekada nėra vaidinusi, truputį baiminasi, bet paskui ramina pati save, kad svarbiausia – ne miestas. „Sakau sau: „Pamanyk – Vilnius! Juk esu išlaksčiusi visą Lietuvą – miestus, miestelius, bažnytkaimius, svarbiausia – žiūrovai, mylintys žmonės visada susirinks“.
Ištraukos iš knygos
***
Nesu rašytoja (tūkstantį kartų sakiau), rašau, ką pasiūlo gyvenimas, ką mato akys, kas sujaudina sielą. Apskritai tai joks rašymas (nors lapas ir rašiklis prieš akis), gal tik išsikalbėjimas? Išsikalbu, nes kažkas liepia, jokios kitos priežasties nežinau.
***
Kelionės ženklai. Aš jais tikiu. Kartais jie aiškūs, kartais vos juntami, kai ateina pabaiga – jie išryškėja, tampa apčiuopiami. Tai užgniaužia kvapą – nes jie kalba apie Anapusinį gyvenimą, žmogaus Dvasios amžinybę, jie (daugelis to nepastebi) aiškiai kalba apie tai, kad Mirtis – tik nesuvokiamos durys į kitą pasaulį.
***
…Ypač svarbus buvo katinas Kieša. Asmenybė. Aistringas. Gražus. Pasipūtęs. Savarankiškas. „Kieša, bjaurybe, vėl pas „mergas“ buvai? Marš į orkaitę“, – subardavo, nutaisiusi rūsčia miną, Staselė. Ir Kieša lenda „atgailauti“ į orkaitę (vasarą krosnies nekūrendavo), o aš krizenu – tas vardas Kieša man primena, jog taip šeimoje vadindavo garsųjį rusų aktorių Inokentijų Smoktunovskį.
***
…Ėjau atgal net priblokšta: kodėl man viskas taip gerai, o kitiems taip blogai? Už ką? Po to apėmė džiaugsmas, nulėkiau į mažytę Prisikėlimo bažnytėlę, plumptelėjau prieš altorių ir ėmiau juoktis, kalbėti, dėkoti, apsidairiusi, ar nieko nėra, pakilau ir pasisukau valso žingsniu. Koks kvailas, įnirtingas noras gyventi!
Ištraukos iš interviu su aktore
„Dabar galvoju, kad viską išrašiau tose savo knygose, tik vienas „bet“: kai rašai, labiau turi galvoje ne save tokią, kokia esi, ne tokią, kokia sekasi būti kasdienybėje. Rašau apie savo ilgesį, kokia norėčiau būti.“
„Manęs, kitaip nei daugelio, visiškai nekankina šeimos praradimo kartėlis. Esu laisva, išsiskyrimas man buvo labai neskausmingas. Matau, kaip kitos mano draugės kenčia – pavydi, negali atsirišti, išrauti iš širdies išdavystės nuoskaudos, sunkiai gyvena vienos. O aš tarsi būčiau iš to išvaduota. Labai aiškiai suvokiu, kad tai yra ne mano nuopelnas, o malonė. Su savo aistromis pats žmogus tikrai nieko negali padaryti. Jeigu yra pavydas, pyktis, kerštas, tai jis ir bus. Gali suvokti protu, dvasia, kad tai bjauru, gėda, bet nieko su savimi negali padaryti – esu tai patyrusi“.
„Man įstrigo viena Juozo Miltinio frazė: galiu gyventi be teatro; teatras buvo tiktai mano mąstymų, dvasinių problemų sprendimų aikštelė. Dvidešimt metų to nesupratau, nes perėjau aktorystei būdingą mėsmalę – konkurenciją, pavydą, veržimąsi gauti didelius vaidmenis, dvidešimt metų mėginau įrodyti, kad esu talentinga, galiu gauti premijas už vaidmenis, juos tobulinti. Bet laikui bėgant ėmiau keistis“.
„Po skyrybų suplėšiau ir sudeginau visas nuotraukas, kuriose mes kartu su Viktoru. Tuo metu taip norėjau, tačiau žinau, kad niekada iš minčių, širdies jo neištrinsiu. Tai buvo mano gyvenimo vyras. Menininkas, su kuriuo reikėjo išgyventi jo tragizmą“.
„Viskas prasidėjo nuo dienoraščių, nuo pamąs¬tymų apie teatrą. Būdavo, grįžtu po repeticijų, premjerų – ir prie stalo (…) Vėliau mano rašymuose ėmė atsirasti vis daugiau asmeninių motyvų – sūnaus trauma po avarijos, Viktoro tema, mamos mirtis, Dievo paieškos…“
„Savo gyvenime matau aiškius Apvaizdos ženklus – kaip ateina dar¬bai teatre, knygos, kaip kinta gy-venimo etapai. Koks bus naujasis? Ar aš žinau… Kartais save matau vienuolyno celėje ar pen¬sione. Gal ir ten bus poezijos, prisiminimų vakarai, giedosime giesmes ir pasakosime meilės istorijas…“
