Dramblio šešėlis iš Didžiosios Britanijos betoninėse Vilniaus džiuglėse (interviu)

Laikas.lt

Rugsėjo 5–13 d. vyks antrasis tarptautinis gatvės meno festivalis „Vilnius Street Art“. Šiemet organizatoriai pakvietė menininkus siūlyti savo idėjas festivaliui: bendradarbiaujant su Vilniaus universitetu, suteikusiu erdvę kūrybai, buvo sulaukta nemažai pasiūlymų Saulėtekio alėjoje esančiam Sveikatos ir pramogų centro pastatui pagyvinti. Iš jų atrinkti trys eskizai, kurie pateikiami visuomenės vertinimui – daugiausiai balsų sulaukusio kūrinio autoriui bus sudarytos galimybės jį įgyvendinti. 

Vienas iš eskizų atkeliavo tiesiai iš Didžiosios Britanijos – Londone ir Malaizijoje kuriantis menininkas Gabrielis Marquesas pasiūlė konceptualiai apjungti komplikuotas pastato sienų plokštumas. Vos įsukus į Saulėtekio alėją ant šiaurinės, nuolat patamsyje skendinčios sienos, būtų matomos dvi sunertos plaštakos, tariamai kuriančios dramblio šešėlį. Saulėtekio alėja pavažiavus kiek toliau – ant pastato išnirtų didelis realistiškas dramblys. Šis piešinys paryškintų studentų miestelio „betono džiunglių“ įspūdį ir išradingai žaistų šešėlio koncepcija. 

Jūsų dėmesiui – antrasis iš trijų interviu su menininkais, kurių eskiziniai pasiūlymai VU Sveikatos ir sporto centro pagyvinimui laukia visuomenės įvertinimo viešame balsavime. Balsavimas vyksta iki liepos 22 d. Daugiau informacijos apie tai – festivalio internetiniame puslapyje: www.streetart.lt

Kaip išgirdai apie šį konkursą?

Mane su „Vilnius Street Art“ festivaliu „supažindino“ vienas iš pernai jo programoje dalyvavusių menininkų. Jis pristatė man ir konkurso idėją. Socialiniuose tinkluose galėjau apžiūrėti pastato nuotraukas ir buvau sužavėtas tiek vieta, tiek erdve kūrybai. Žinoma, kiek užtrukau, mąstydamas, kaip galėčiau panaudoti to pastato sienas, tačiau, kai tik atsirado kažkokių sumanymų, nupiešęs eskizus, iškart juos nusiunčiau konkurso organizatoriams.

Kokia buvo pirminė eskizo idėja ir kaip ji kito iki finalinio varianto?

Tiesą sakant, pirmoji idėja ir finalinis eskizas, kurį pasiūliau organizatoriams, nelabai skiriasi. Galbūt tema ir kompozicija šiek tiek pakito, o pati koncepcija finale buvo brandesnė, nes turėjau pagalvoti apie pakeitimus: dėl tam tikros logistikos reikėjo „išvengti“ vienos sienos. Tai labai įdomus pastato kompleksas su gausybe galimybių gatvės meno apraiškoms, be to, jis įsikūręs labai žalioje aplinkoje. Aš siekiau pastato sienas savotiškai sujungti, sukurti tam tikrą naratyvą, kurį, iš skirtingos žiūros taškų, būtų galima vis kitaip interpretuoti. Svarbiausia mano idėjos dalis – pasiūlyti dinamišką ir tęstinį kūrinį.

Ar egzistuoja kokia nors „svajonių erdvė“, kur norėtum sukurti gatvės meno kūrinį? Jei taip, ar galėtum tą erdvę įvardyti?

Oho, svajonių erdvė… Galbūt, kaip užaugęs Londone – o tai be galo įkvepiantis miestas – galėčiau kažką išsirinkti čia. Augdamas mačiau begales grafičio piešinių ir gatvės meno pavyzdžių, tačiau šiandieninis, naujasis Londonas yra gana švarus – tarsi nepaliestas, jei ne užsakomai nuplautas…

Kaip vertini praėjusių metų „Vilnius Street Art“ festivalio kontekstą?

Deja, neturėjau galimybės atvykti į pernykštį festivalį, su jo metu sukurtais darbais susipažinau tik internete. Tačiau, mano manymu, festivalis pristatė plačią menininkų ir jų stilistikos perspektyvą, o tai visuomet yra be galo įdomu. „Vilnius Street Art“ festivalis ir mane supažindino su tam tikrais menininkais, apie kuriuos anksčiau nebuvau girdėjęs.

Kaip susidomėjai gatvės menu?

Manau, kad tai atsitiko iškart, kai atsirado tokia galimybė – kurti gatvės meną. Anksčiau niekuomet iš tikro nesižvalgiau toliau drobės, rodėsi, tarsi tai būtų be galo sudėtingas procesas – dideli plotai, skirtingos tekstūros… bet kuriuo atveju, ėmiau mėgautis tuo nuo pat pirmos minutės. Man vis dar reikia daug ko išmokti, tačiau piešti lauke ir piešti studijos aplinkoje yra labai skirtingi dalykai. Šiuo metu mane labiau žavi didelio mąsto piešinių kūrimas. Laikau kumščius ir tikiuosi, kad pavyks atvykti į Lietuvą kurti dialogo tarp skirtingų aptariamo pastato sienų.