Bepiločiai orlaiviai (dronai) miestų danguje tampa vis dažnesniu reiškiniu. Technologinė pažanga suteikia galimybę fiksuoti vaizdus iš paukščio skrydžio. Visgi kartuauga ir visuomenės nerimas, ar neperžengiamos asmeninio privatumo ribos.
Mykolo Romerio universiteto (MRU) Teisės mokyklos doktorantas Deividas Kiršys savo disertacijoje „Komercinių bepiločių orlaivių naudojimas ir privatumo apsauga: teisiniai iššūkiai ir reguliavimo tobulinimo gairės“ tiria aktualų šiandienos visuomenei klausimą: kaip užtikrinti žmogaus teisę į privatumą sparčiai vystantis dronų technologijoms?
„Dronų technologijos ne tik atveria naujas galimybes verslui ir visuomenei, bet ir kelia iššūkių privatumo apsaugai“, – pastebi doktorantas.
Remdamasis Danielio Solove sukurta pažeidimų klasifikavimo sistema, tyrėjas identifikuoja šešias priežastis, kodėl stebėsena, pasitelkus dronus, iš esmės skiriasi nuo jau įprastos skaitmeninės stebėsenos, vykdomos per socialinius tinklus, išmaniuosius įrenginius.
„Tradiciškai stebėsena virtualioje erdvėje buvo labiau prognozuojama. Tačiau naudojant bepiločius orlaivius, stebėjimas realiame pasaulyje tampa daug agresyvesnis ir invazyvesnis“, – sako dokt. D. Kiršys.
Analizuodamas tarptautinį ir nacionalinį teisinį reguliavimą, mokslininkas vertina tiek civilinės aviacijos techninius standartus, tiek specifinius teisės aktus, taikomus bepiločių orlaivių veiklai. Dalis jų, pavyzdžiui, atstumo laikymosi ar duomenų kaupimo ribojimo taisyklės, – dažnai pernelyg bendros.
Kiti, tokie kaip privaloma dronų registracija, geografinio orientavimo ar duomenų linijos šifravimo sprendimai, teoriškai naudingi, bet „kol kas dar per menkai išvystyti, kad užtikrintų realią privatumo apsaugą“.
Ar sutikimas – pakankamas skydas privatumui apsaugoti?
Didelį dėmesį tyrime dokt. D. Kiršys skiria privatumo apsaugos per sutikimą principui. Nors šis modelis plačiai naudojamas tiek bendrojoje duomenų apsaugos teisėje, tiek specifiniuose bepiločių orlaivių reglamentuose, praktikoje jis dažnai nefunkcionalus.
„Viešose erdvėse gauti žmogaus sutikimą tiesiog sunku: dažnai – net fiziškai neįmanoma“, – dalinasi mokslininkas. Taigi sutikimas tampa per silpnu barjeru tarp individo ir nuolatinių stebėsenos technologijų, užtikrinant privatumą.
Dokt. D. Kiršio nuomone, „svarbu ieškoti kitų, iš anksto nustatytų, aiškių taisyklių, kurios padėtų apsaugoti asmens privatumą vis dažniau naudojant dronus kasdienybėje“.
Disertacijoje ginama aiški pozicija – bepiločiai orlaiviai yra radikali technologinė naujovė, kurios poveikis žmogaus privatumui yra daug stipresnis nei kitų šiuolaikinių stebėsenos formų. Jie veikia tyliai, nepastebimai, gali fiksuoti vaizdus įvairiais kampais, o kai kuriais atvejais net būti naudojami kaip ginklai. Tokios technologinės dronų savybės, pasak MRU doktoranto, reikalauja ne įprasto, o visiškai naujo teisinio požiūrio.
Alternatyva: reikalingas lankstumas ir ilgalaikė vizija
MRU tyrėjas siūlo kurti lankstų ir į ateitį orientuotą reguliavimą, kuris ne tik reaguotų į šiandienos iššūkius, bet ir numatytų būsimus pavojus. Ypač svarbu užtikrinti pusiausvyrą tarp technologijų plėtros ir visuomenės saugumo. Dokt. D. Kiršio nuomone, tik suderinus šiuos du polius galima kurti pažangią ir teisiškai saugią aplinką.
Svarbu stiprinti Europos Sąjungos lygmens reguliavimą, kad jis būtų aiškesnis, labiau koordinuotas ir pritaikytas prie skirtingų šalių aplinkybių. Tokia strategija, anot mokslininko, padėtų išvengti teisinių spragų ir užtikrintų žmogaus teisių apsaugą visoje Europoje.
Disertacijoje siūloma spręsti šiuos iššūkius vadovaujantis ribų valdymo teorija, kuri padėtų aiškiau apibrėžti, kuriose viešosiose erdvėse stebėsena būtų leidžiama, kuriose – draudžiama ar ribojama. Tai, pasak dokt. D. Kiršio, galėtų padėti „subalansuoti technologinę pažangą ir konstituciškai saugomą teisę į privatų gyvenimą“.
„Šie atradimai ne tik išryškina esamus trūkumus, bet ir pateikia pagrindą naujam reguliavimo modeliui. Tai tarsi mokslinės diskusijos pradžia problemai, kurios sprendimo gali prireikti tik po 10-20 metų“, – sako dokt. D. Kiršys.
Ateities miestai, ateities grėsmės
Mokslininkas primena, kad panašūs vėlavimai jau matyti automobilių reguliavimo istorijoje. Intensyvus eismas egzistavo nuo XIX a. pabaigos, tačiau kelių eismo taisyklės imtos formuoti tik XX a. trečiajame dešimtmetyje.
Taigi ir su komercinių bepiločių orlaivių naudojimu didžiausias privatumo iššūkis, pasak tyrėjo, dar laukia ateityje. Tada, kai dronai taps išmaniųjų miestų infrastruktūros dalimi.
„Tai bus etapas, kai maži, nepastebimi dronai, aprūpinti jutikliais ir dirbtinio intelekto algoritmais, nuolat skraidys virš miestų ir rinks duomenis apie viską – nuo oro kokybės iki žmonių judėjimo maršrutų“, – įspėja dokt. D. Kiršys.
Tokių technologijų diegimas gali lemti teisines kolizijas, o savivaldybės susidurti su padidėjusia rizika dėl žmogaus teisių pažeidimų.
