Gatvės menas vis dar išlieka meno šaka, susilaukiančia vis daugiau ir daugiau ginčų. Nors jau yra keletas pasaulyje pripažintų artistų (kaip britas Banksy), tačiau nuo šios kultūros neatskiriamas vandalizmo ir nelegalumo aspektas vis pakiša koją tolimesnei plėtrai.
Danielis Thouw – Europoje pripažintas, Berlyne kuriantis ir sienas „bombinantis“ menininkas. Danielis žino, ką reiškia, kai ką tik nupieštas darbas yra negailestingai sunaikinamas arba valdžios, arba erdvės sau nerandančių menininkų.
Apie Lietuvos gatvės meną ir gatvės meną apskritai, apie vandalizmą, „tagerius“ ir karus pasikalbėjome su Danieliu, kuris šioje kultūroje save realizuoja jau daugiau nei 20 metų.
Du kartus lankeisi Lietuvoje ir kiekvieną kartą atvyksti kaip specialus kokio renginio svečias. Kaip jautiesi, kai esi gana svarbi figūra Lietuvos gatvės kultūroje?
Iš tiesų, nesijaučiu svarbiu. Tiesiog tai išeina. Pavyzdžiui, pirmą kartą lankiausi viename dokumentinio kino festivalyje, nes pats esu susidūręs su dokumentika. Tada apipiešiau vieną sieną gatvėje. O antrą kartą vykau kaip „StreetArt 2011“ teisėjas. Todėl nepasakyčiau, kad esu labai žinomas ar kad žmonės čia mane labai žino.
Esi daug keliavęs ir, žinoma, matęs galybę gatvės meno darbų. Sprendžiant iš to, ką matei Lietuvoje, ar gali palyginti vietinį gatvės meną su, pavyzdžiui, vakarų? Gal turi kokių pastebėjimų?
Hm… Na, pirmiausiai, gatvės menas čia nėra tiek pažengęs, kiek vakarų pasaulyje. Ten tiek technika, tiek koncepcija yra labiau pažengusi negu Lietuvoje (nors turite keletą tikrai aukštos klasės lietuvių artistų, kuriuos vadinčiaus išimtimi). Manau, taip yra todėl, kad viskas prasidėjo Niujorke, todėl kaip ir priklauso vakarų pasauliui. Lietuvoje žmonės tiesiog neturėjo pakankamai laiko tam, kad 
ištobulintų savo techniką ir panašiai. Pastebėjau, kad Lietuvoje trūksta labiau detalesnių darbų.
Ar matei tą nuostabų piešinį prie F. Zappos paminklo? Ką manai apie jį?
Taip, tas darbas išties nuostabus. Priskirčiau jį prie tų išimčių.
Kaip atradai gatvės meną?
Tiesą sakant, viskas prasidėjo nuo grafičio: ėmiau pamažu piešti grafičio raides ir panašiai. Tada, būdamas galbūt 15 metų, per televiziją pamačiau filmą apie grafitį ir mane tai be galo sužavėjo. Įkalbėjau draugą prisijungti ir prisipirkę dažų paišėme po tiltais gimtajame miestelyje. Po kiek laiko, ėmiau domėtis ir piešti personažus. Tiesiog pagalvojau, kad noriu plėstis ir tik rašto jau neužtenka.
Gatvės meno pasaulyje netyla diskusijos. Mat vis daugiau gatvės menininkų pasitraukia į dizainą ir taip toliau. Kaip manai, ar tai gerai, ar blogai?
Manau, tai – natūralus procesas. Ypač, jeigu domiesi dizaino principais. Čia viskas labai panašu. Tiek dizaine, tiek gatvės mene turi mokėti dirbti su spalvomis, su formomis, turi daryti kompozicijas ir panašiai. Taigi. Žmonės tiesiog pasirenka dizainą, nes jau iš dalies jį pažįsta ir savyje jaučiasi patogiai.
Tu esi labai plataus profilio menininkas. Užsiiminėji gatvės menu, dizainu, grafika ir taip toliau. Kaip manai, ar menininkas (bet kokios srities) turi būti plačiažiūris ir domėtis kiek įmanoma daugiau dalykų?
Turėtų, bet viskas priklauso nuo aplinkybių. Menininkas turi jaustis laimingas dėl to, kuo užsiima. Jeigu menininkas džiaugiasi savo darbu, mato progresą ir nestovi vienoje vietoje, tai nieko baisaus, jeigu laikysiesi ties viena sritimi. Tačiau kartais skirtingų sričių įtaka yra tiesiog būtina.
Gatvės menas visuomet buvo labai kontroversiška meno rūšis. Lietuvoje gatvės artistams beveik nėra erdvės pademonstruoti savo sugebėjimų. Kaip manai, kokia to priežastis?
Priklauso nuo to, kaip pažiūrėsi. Tarkime, miesto Savivaldybė tikrai nematys gatvės meno kaip MENO. Norint nenorint, toks menas turi nelegalią savo pusę (kaip „tagai“ ant kažkieno nuosavybės). Asmeniškai, manau, kad jeigu atsiribotumėme nuo vandalizmo, žmonės imtų visai kitaip regėti gatvės meną. Tarkime, jeigu aš kažką nupiešiu ant sienos, tai bus vandalizmas, tačiau jeigu – ant butelio, tai jau bus menas.
Ką tu manai apie „tagerius“?
Atvirai… Manau, tai nėra blogai. Kodėl? „Tagai“ yra visos kultūros dalis. Juk dažniausiai grafiti meistrai ir pradeda nuo paprastų „tagų“.
Tačiau yra daug žmonių, kurie ir užstringa „taguose“…
Taip, bet manęs tai labai nejaudina. Aš žinau, kad padaryti gerą „tagą“ yra labai sunku… Tai yra pati gryniausia grafičio forma.
Kaip atrandi ar atsirenki sieną, ant kurios nori nupiešti? Juk daugelis mato tik sienas ir apleistus pastatus, o tu matai erdvę kūrybai…
Turbūt todėl, kad aš erdvę suvokiu ir matau kiek kitaip. Pavyzdžiui, sieną matau kaip foną tam, ką noriu piešti. Aišku, man svarbu ir tai, kad mano darbus pamatytų kuo daugiau žmonių, todėl renkuosi atviresnes vietas.
Taigi. Nupieši kažką nepaprastai gražaus, kaip sakant, išlieji savo širdį. Tada atsisuki po 5 min. ir… Darbas jau nuplautas, uždažytas baltai arba užpieštas kitų. Ar tavęs neliūdina toks laikinumas? Juk visi menininkai norėtų, kad jų darbai gyvuotų kuo ilgiau.
Kaip pasakyti… Kova vyksta ne tik su išore (pareigūnais, pavyzdžiui), bet ir kultūros viduje. Jeigu nupieši ant sienos Berlyne, kažkas iš karto ją užpaišys, čia faktas. Juk gatvės menininkų yra tiek daug, o erdvės – tiek mažai. Jau esu pripratęs, kad mano darbai ilgai neužsibūna, todėl visada juos nufotografuoju. Gatvės meno grožis slypi ne rezultate, o būtent procese… Nupieši, nufotografuoji ir tiesiog susitaikai su piešinio likimu. Tai nėra muziejinis menas.
Sakai, kad kova vyksta ir kultūros viduje. Ar neturėtų gatvės menininkai būti vieningi, juk ir taip užtenka tų, kas su jais kovoja?
Turėtų… Bet, deja, ne tik gėris suka šį pasaulį… Testosteronai ir panašiai (juokiasi). O jeigu rimčiau, žmonės nori save išreikšti, jeigu jie neturi erdvės, tada naudojasi kitų… Taip visi daro, net aš taip darau.
Tavo piešiniai labai įdomūs. Kas slepiasi po jais? Kokia jų idėja?
Man tai yra „sužmoginta“ metafora to, kas supa mus. Juk viskas yra gyva, keičiasi ir juda į priekį. Net mano kūnas keičiasi!
Matau modelius, kaip pavyzdžiui, Saulės sistemą, matau Saulę, aplink besisukančias planetas ir matau neutrono ir protono branduolį, apie kurį sukasi elektronai. Taigi modeliai yra tokie patys, tiek super maži, tiek super dideli. Tai kūryba, sukūrimas nėra tiesiog atsitiktinis chaosas. Viskas turi savo tikslą. Mano kūrybos modelis atspindi Visatos struktūrą.
Gal norėtum ką nors pridurti?
Norėčiau pasakyti, kad grafitis yra didžiausias vizualaus meno judėjimas pasaulyje. Manau, kad jis nusipelnė pripažinimo ir savo vietos istorijos knygose.
