„Esu dėkinga už laisvą Lietuvą ir galimybę keliauti. To negalėjo mūsų tėvai, todėl jų norus įgyvendinsime mes“, – pasakoja viena iš „We Are Mochileras“ (liet. Keliaujančios merginos) pasivadinusių lietuvaičių. Justė ir Vingra meta įprastą gyvenimo būdą ir leidžiasi į tolimą kelionę po egzotiškus kraštus.
Keliaujant po tolimas šalis nebestebina sutikti žmonės, kurie mano, kad Lietuva yra kažkur Rusijoje ar net Afrikoje. O štai Urugvajuje kartą Vingros vietiniai paklausė: „O jūs ten kaip eskimai gyvenate?“
„Visai nepikta išgirdus kažką panašaus, atvirkščiai – norisi papasakoti, kaip iš tikro mes čia, Lietuvoje, gyvename“, – teigia Justė. „Lietuvos, kaip ir daugelio Lotynų Amerikos šalių, nusikalstamumo ar savižudybių statistikos nežavi, bet vien jomis vadovaujantis, geriau visai nekišti nosies iš namų“, – priduria Vingra.
Ar daug laiko užima kelionės planavimas?
Nusipirkti bilietą kitai dienai – daug lengviau nei ruoštis kelionei keletą mėnesių. Su Vingra, kuri Pietų Amerikoje blaškėsi daugiau nei pusę metų, viską planavome per atstumą. Nuoseklaus plano, kur tiksliai vyksime po mūsų starto – Rio de Žaneiro Brazilijoje – nekūrėme, o štai dabar jau sveikinamės iš Bolivijos sostinės La Paso. Neplanuodamos į tolimą ateitį, sutinkame daugybę įvairiausių žmonių, atsiduriame netikėčiausiose vietovėse, kurios į turistinius katalogus neįtrauktos. Netikėtumas ir yra vienas iš mūsų kelionės tikslų.
Daugelis keliautojų įspūdžiais dalinasi savo tinklaraščiuose. Kuo ypatingas yra „We Are Mochileras“?
Mes taupome žmonių laiką. Nesitikėkite iš mūsų ilgų „paklodžių“ su kelionės įspūdžiais. „We Are Mochileras“ dalinasi trumpais video ir foto reportažais, kuriuose dvi lietuvės žengia ne turistiniais keliais, susitika ir užfiksuoja vietos gyventojų istorijas, tradicijas, ieško po Pietų Ameriką išsibarsčiusių lietuvių išeivių. Parodysime, kad Rio de Žaneire egzistuoja ne tik Kristaus Atpirkėjo statula, o Bolivijoje – ne tik druskos dykuma. Norime įkvėpti žmones, tiesiog nebijoti užsimesti kuprinę ant pečių ir nuklysti nuo suplanuoto maršruto.
Ar nebaisu pasiduoti tokiai nenuspėjamai kelionei?
Organizmas gali priprasti ir adaptuotis prie pačių įvairiausių sąlygų, tas pats ir su baime. Pietų Amerika priverčia nuolat būti itin apdairioms ir stebėti aplinką. Sunkiausios būna pirmosios dienos. Baimė tai absoliučiai natūralus jausmas. Juk sakoma – ko bijai, ten ir nerk, neplauk pasroviui. O kada, jei ne dabar?
Užaugome su dokumentika apie gamtą, mums tai buvo geriausi „filmukai“. Dabar supratome, kad tas trokštantis pažinti vaikas viduje niekur nedingo, tik nusprendė visa tai paliesti savomis rankomis. Gyvenimas ateitimi turi liautis, kitaip niekada neįgyvendinsime vaikystės svajonių. Tai – baisu, bet labai gyva.
„We Are Mochileras“ socialiniame tinkle: https://www.facebook.com/mochilerastravels
