Keisti stiklą primenantys rutuliukai, išsibarstę po Australijos dykumą, pasirodė esantys įrodymas meteorito smūgio, apie kurį iki šiol niekas net nenutuokė.
Pagal naują geologės Anos Musolino iš „Aix-Marseille“ universiteto tyrimą, Pietų Australijoje rasti smulkūs stiklo rutuliukai turi cheminę sudėtį, kurios iki šiol nebuvo aptikta niekur kitur pasaulyje. Mokslininkai juos pavadino ananguitais.
Teigiama, kad jie susiformavo milžiniško smūgio metu maždaug prieš 11 milijonų metų. Įdomiausia, jog iki šiol geologai nerado jokio kraterio, kuris būtų susijęs su šiuo įvykiu. Tai reiškia, kad smūgis buvo toks stiprus, kad jo pėdsakai išliko mineraluose milijonus metų, tačiau pats krateris visiškai išnykęs.
„Šie stikliukai yra unikalūs Australijai ir liudija apie senovinį smūgio įvykį, apie kurį net nežinojome“, – sako geochemikas Fredas Džordanas iš Curtino universiteto.
„Jie susiformavo, kai į Žemę atsitrenkė asteroidas, išlydęs paviršiaus uolienas ir išsklaidęs stiklinius fragmentus tūkstančių kilometrų spinduliu. Tai tarsi mažytės laiko kapsulės, išsaugojusios mūsų planetos istorijos akimirką. Ir nors smūgis turėjo būti milžiniškas, kraterio dar nepavyko aptikti.“
Australijos dykumoje jau seniai randama mažų stiklinių rutuliukų, vadinamųjų tektitų, kurie susidarė dėl kito meteorito smūgio maždaug prieš 788 tūkstančius metų. Šie stikliukai priklauso vadinamajam Australazijos iškritos laukui, milžiniškam plotui, padengtam išlydytais uolienų fragmentais.
Dar 1969 metais NASA mokslininkai Deanas Čapmanas ir Lirojus Šeiberis ištyrė 530 australitinio stiklo pavyzdžių ir aptiko aštuonis, kurie chemiškai išsiskyrė iš kitų. Jie tuomet pasiūlė, kad šie neįprasti pavyzdžiai galėjo susiformuoti per kitą, nepriklausomą smūgį, tačiau šiai hipotezei niekas rimtai nesuteikė dėmesio.
Ana Musolino su kolegomis nusprendė sugrįžti prie šių „keistuolių“. Nors originalių pavyzdžių peranalizuoti nebebuvo įmanoma, jų cheminės savybės buvo detaliai aprašytos senajame tyrime. Skirtumai buvo akivaizdūs ,mažiau silicio dioksido, tačiau daugiau geležies, magnio ir kalcio oksidų.
Jie taip pat buvo tankesni, turėjo kitokį burbuliukų pasiskirstymą ir stipresnį magnetinį atsaką. Remdamiesi šiais požymiais, mokslininkai peržiūrėjo Pietų Australijos muziejuje esančią stiklo rutuliukų kolekciją ir aptiko šešis naujus pavyzdžius, atitinkančius senųjų anomalijų cheminį „parašą“.
Argono izotopų datavimas parodė, kad šie nauji stiklo fragmentai susiformavo prieš 11 milijonų metų, gerokai anksčiau nei garsieji Australazijos tektitai.
Tai reiškia, kad ananguitai kilę iš visiškai kito, anksčiau nežinomo meteorito smūgio. Kur jis įvyko, kol kas mįslė. Galimas paaiškinimas – krateris galėjo būti sunaikintas erozijos arba palaidotas per milijonus metų trukusį klimato sausėjimą.
Kita versija, kad jis galėjo būti supainiotas su ugnikalnio liekanomis, pavyzdžiui, Papua Naujojoje Gvinėjoje.
„Cheminiai skirtumai tarp rytinių ir vakarinių ananguitų gali padėti nustatyti tikslią smūgio vietą, jei ateityje pavyks rasti daugiau pavyzdžių,“ – teigia tyrėjai. „Tačiau taip pat tikėtina, kad krateris tiesiog buvo palaidotas per pastaruosius 11 milijonų metų.“
Trumpai tariant, šie mažyčiai stiklai iš dykumos – tai tylūs liudininkai įvykio, kuris kadaise sukrėtė Žemę, o jo pėdsakai išliko tik smiltelėse stiklo.
