Ji dainuoja džiazą, atlieka performansus, rašo bei nuolat sau užduoda klausimus apie žmogaus prigimtį ir likimą.
Vietoje nenustygstanti IV kurso džiazo vokalo studentė Simona Smirnova Laikui.lt sutiko papasakoti apie savo įvairialypį talentą bei kūrybinius ieškojimus.
Pradėkime nuo pradžių – kada ir kaip susiejai savo gyvenimą su muzika?
Nuo pat mažens buvau be galo žingeidi, tad matydama seserį, lankančią muzikos mokyklą, nusprendžiau nuo jos neatsilikti. Negąsdino net ir tai, kad iki muzikos mokyklos, kur grojau kanklėmis, buvo daugiau nei trisdešimt kilometrų.
Kada kankles pakeitė džiazas?
Buvau gal 17 – ikos, kuomet pačiame pankavimo įkarštyje mano rankose atsirado Billie Holiday kompaktinis diskas. Labai greitai tokios muzikos buvo pilni namai, o netrukus reikėjo baigti mokyklą ir nuspręsti, ką veiksiu toliau. Taip patekau į džiazo vokalistų gretas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje.
Visai neseniai, gruodžio 4 d., „Artotekoje“, vyko Tavo solinis koncertas „Sinkopių meditacijos“, kurio atspirties tašku tapo dar nebaigtas apsakymų rinkinys tokiu pačiu pavadinimu. Papasakok plačiau apie pačią idėją ir jos atsiradimą.
Rašyti „Sinkopių meditacijas“ ėmiau persikėlusi į Vilnių, kuomet norėjosi užfiksuoti pastebėjimus apie naujai sutiktus žmones, pastangas pažinti save ir juos išvien. Greitai supratau, kad jiems apjungti labiausiai tinka griežtos, muzikai būdingos konstrukcijos, tokios kaip sonatos forma. Žaisdama stilistinėmis rašymo priemonėmis, kintančiu kalbėtojo asmeniu, pasakojimo laiku ar net žodžių daryba, mėginau atsakyti į klausimą, ar iš tiesų esame tuo, kuo norime būti, ar tik tuo, ko iš mūsų tikisi aplinkiniai. Greta to atsirado ir panašios tematikos muzikiniai kūriniai, tokie kaip „Mad cat“, „Promised land“, kuriuos atlikau koncerto metu.
Be koncertinės veiklos, pastaruoju metu aktyviai dalyvauji performansuose. Apie ką jie? Ką Tau reiškia tokia saviraiškos forma?
Performansas dėl savo liberalumo man yra itin priimtinas. Jį atlikdama ne tik giliau pažįstu save, bet ir apsivalau. Tokiu būdu kalbu apie žmogaus (anti)vertybes, poreikį tapti švaria, sterilia medžiaga, iš kurios gali būti sukurta kažkas gražaus ir tyro. Tą geriausiai atspindi su Juliumi Žėku atliktas performansas „Pa‘Likimas“ pagal Ovidijaus „Metamorfozių“ Pigmaliono mitą.
Kokie Tavo artimiausi kūrybiniai planai?
Visų pirma, noriu tinkamai pasiruošti diplominiam darbui ir kurso koncertui, kuris vyks vasario 9 d. Greta to mėginsiu pabaigti operą „Palovė“, kurioje kalbu apie vaikystėje atsirandančias baimes įsivaizduojamiems dalykams. Taip pat tikiuosi tęsti mokslus JAV, pažinti džiazą iš arti. Ir žinoma, begalė kitų darbų, nes tiesiog nemoku ir nenoriu stovėti vietoje.
