Tyrėjų grupė iš Nacionalinio laukinės gamtos centro (NCW) Rijade, Saudo Arabijoje, aptiko septynis mumifikuotus gepardus ir 54 kitų kačių skeletinius palaikus penkiuose požeminiuose urvuose, priklausančiuose Laugos urvų sistemai netoli šiaurinio Araro miesto. Šis atradimas kelia naują viltį dėl gepardų ir kitų nykstančių gyvūnų reintrodukcijos Arabijos pusiasalyje.
Tyrimo rezultatai, paskelbti žurnale „Communications Earth & Environment“, rodo, kad istorinė šių plėšrūnų įvairovė regione buvo didesnė, nei manyta iki šiol, ir gali tapti svarbiu pagrindu atkuriant laukinę gamtą.
Pažymima, kad gepardai (Acinonyx jubatus) kaip rūšis atsirado pleistoceno laikotarpiu, maždaug prieš 1,5 milijono metų. Nuo to laiko jų populiacija visame pasaulyje drastiškai sumažėjo, ir šiandien jie užima tik apie 9 % savo istorinės arealo dalies.
Šiuo metu išskiriami penki gepardų porūšiai, ir tik vienas jų – Azijos gepardas (Acinonyx jubatus venaticus) – gyvena už Afrikos ribų. Šis porūšis įrašytas į nykstančių rūšių sąrašus: Irano laukinėje gamtoje yra išlikę vos 50–70 Azijos gepardų.
Įdomu tai, kad kadaise Arabijos pusiasalyje gyvenęs Azijos gepardas šiame regione išnyko maždaug XX a. 8-ajame dešimtmetyje. Tikslios jo išnykimo priežastys nėra žinomos, tačiau mokslininkai mano, kad tam įtakos turėjo keli tarpusavyje susiję veiksniai:
„Buveinių nykimas ir suskaidymas, maisto bazės išeikvojimas, konfliktai tarp žmonių ir laukinės gamtos, nekontroliuojama medžioklė ir prekyba gepardais kaip naminiais gyvūnais ar medžioklės tikslais.“
Nors galimybė atkurti Azijos gepardų populiaciją Arabijos pusiasalyje buvo svarstoma, projekto realumas kėlė abejonių dėl itin mažos laukinės populiacijos Irane ir atitinkamai riboto genetinio fondo. Tačiau naujausi NCW tyrimo duomenys gali pakeisti šios nykstančios katinių rūšies ateities perspektyvas.
Radinio ypatumai
Septyni mumifikuoti gepardai buvo datuoti atliekant radiokarboninę analizę – nustatyta, kad jie gyveno laikotarpiu nuo maždaug 4240 iki 150 metų prieš mūsų dienas. Vėlesnė DNR analizė parodė, kad tik jauniausias egzempliorius genetiškai labiausiai artimas Azijos gepardui; du senesni individai, įskaitant ir seniausiai datuotą, buvo labiausiai panašūs į Šiaurės Afrikos gepardą.
Pagrindinis tyrimo autorius Ahmedas Al-Buga su kolegomis daro išvadą, kad ne vien Azijos gepardas gali būti potencialus porūšis reintrodukcijai Arabijos pusiasalyje:
„Priėjome prie išvados, kad gepardų populiacijos atkūrimą Arabijoje gali lemti artimiausi čia rastų gepardų porūšiai.“
Tokios įžvalgos daro gamtos atkūrimo planus labiau įgyvendinamus, nes leidžia remtis didesniu galimu genetiniu fondu. Tai sumažina inbridingo dažnį ir su juo susijusių įgimtų defektų, ligų plitimo bei galutinio išnykimo riziką.
Al-Buga ir kiti NCW mokslininkai mano, kad šis tyrimas sukuria svarbų pagrindą kitoms programoms, siekiančioms reintrodukuoti gyvūnus į regionus, kuriuose ankstesni laukinės gamtos atkūrimo bandymai buvo itin sudėtingi.
„Mūsų rezultatai pabrėžia svarbų urvų, kaip senovinio biologinės įvairovės archyvo, vaidmenį – jie suteikia vertingos informacijos net tais atvejais, kai nėra patikimų istorinių laukinės gamtos atkūrimo duomenų“, – priduria tyrėjai.
Archeologijos naujienos
Mokslininkai taip pat atskleidė naujų detalių apie paskutinius šimtmečius prieš išnykstant gauruotajam raganosiui, ištyrę mėsos gabalėlį, rastą senovinio vilko, mumifikuoto Sibiro amžinojo įšalo sluoksniuose, skrandyje.
Puikiai išsilaikę dviejų mėnesių amžiaus vilkiuko palaikai buvo aptikti 2011 metais netoli Tumato kaimo šiaurės rytų Sibire. Manoma, kad gyvūnas žuvo prieš maždaug 14 400 metų, kai nuošliauža sugriovė jo guolį ir užblokavo viduje vilkiuką bei kitus gyvūnus.
