Juodoji sapota – vaismedis, kuris tikrai patiks tropinių skonių mėgėjams. Prinokę jo vaisiai dėl saldaus, sodraus skonio neretai vadinami „šokoladiniu pudingu“ – tai išskirtinis gurmaniškas potyris be perteklinių kalorijų.
Juodoji sapota (Black Sapote, Diospyros digyna) kilusi iš tropinių Centrinės Amerikos regionų, tikėtina – iš Meksikos, kur auginama jau ne vieną šimtmetį. Natūraliai ji auga ir kalnuotose vietovėse, todėl, nors tai tropinis augalas, pasižymi gana geru atsparumu. Ši rūšis paplito po tropinius kraštus, o pastaraisiais metais ją galima sutikti ir Europos subtropiniuose regionuose – pavyzdžiui, Pietų Italijoje bei Ispanijoje.
Vaisiai išgarsėjo dėl savo skonio: sunokę jie primena šokoladinį pudingą, o kai kurie žmonės užuodžia ir gervuogių ar vanilės užuominas. Iš sapotos galima gaminti įvairius desertus, be to, vaisiai vertinami dėl vitaminų ir mineralų gausos – jie gali prisidėti prie geresnio virškinimo, imuninės sistemos stiprinimo ir subalansuotos mitybos.
Kaip atrodo juodoji sapota?
Šis visžalis tropinis vaismedis gali užaugti iki maždaug 25 metrų aukščio. Kaip ir dauguma tropinių augalų, jis jautrus šalčiui, tačiau trumpalaikės ir nestiprios šalnos paprastai jo visiškai nesunaikina.
Lapai elipsės formos, tamsiai žali, gali siekti iki 30 cm ilgio. Pirmaisiais metais medis auga gana lėtai – maždaug po 30 cm per metus, vėliau augimas pastebimai paspartėja. Derėti pradeda maždaug po 4–7 metų nuo pasodinimo, o pradėjęs derėti dažniausiai duoda gausų derlių.
Sapotos vaisiai
Iš pirmo žvilgsnio sapotos vaisiai šiek tiek primena pomidorus ar laimus. Jų skersmuo paprastai siekia 5–10 cm, žievelė būna alyvuogių žalumo, kieta ir nevalgoma. Vaisiams nokstant, žievelės atspalvis keičiasi į tamsesnį, gelsvai žalią.
Didžiausia transformacija vyksta minkštime. Neprinokęs jis baltas, sutraukiantis, kartus ir netinkamas valgyti. Prinokęs minkštimas įgauna spalvą, skonį ir tekstūrą, dažnai lyginamą su šokoladiniu pudingu. Konsistencija gali priminti papają – visiškai sunokę vaisiai tampa itin minkšti. Turguose sapotos neretai parduodamos dar ne visiškai prinokusios, todėl namuose joms dažniausiai reikia „pribręsti“ dar 2–6 dienas.
Prinokusių vaisių skonis saldus, su subtiliais šokolado, karamelės ar kavos atspalviais, o kai kurie jaučia ir švelnią vanilės natą. Dažniausiai sapota valgoma šviežia – minkštimas tiesiog išsemamas šaukšteliu iš žievelės. Ji taip pat tinka desertams, glotnučiams, vaisių salotoms, ledams ir sorbetams. Meksikoje sapotos minkštimas tradiciškai naudojamas gaiviesiems gėrimams ir saldiesiems kremams.
Vaisiai pasižymi didele maistine verte. Juose gausu vitamino C, kuris svarbus imuninės sistemos veiklai, taip pat kalio, reikalingo širdžiai ir raumenims. Juodoji sapota aprūpina organizmą skaidulomis, kurios padeda virškinimui, ir antioksidantais, saugančiais ląsteles nuo laisvųjų radikalų poveikio. Dėl nedidelio riebalų ir kalorijų kiekio šis vaisius priskiriamas sveikiems ir maistingiems. Be to, jame yra vitamino A, B grupės vitaminų (B1, B2, B3), kalcio, fosforo ir geležies.
Kaip auginti juodąją sapotą?
Juodosios sapotos auginimo sąlygos panašios į avokado poreikius. Medis nėra itin reiklus dirvai, tačiau prastai toleruoja ilgą sausrą. Sausesniuose regionuose būtinas reguliarus laistymas, o karštomis dienomis daugiau vandens gali reikėti bet kuriame klimate.
Dažniausiai sapota dauginama sėklomis, kurios paprastai sudygsta per maždaug 30 dienų. Kadangi suaugę medžiai užauga stambūs, sėklas rekomenduojama sėti maždaug 12 metrų atstumu vieną nuo kitos. Geriausia rinktis saulėtą vietą ir gerai drenuotą, smėlingą–kalkingą dirvą, kurios pH yra 5,5–7,0. Žiedus apdulkina vabzdžiai, o kai kurios veislės yra savidulkės. Optimali augimo temperatūra – 20–30 °C.
Nors nurodoma, kad juodoji sapota gali pakelti nedideles šalnas, mūsų klimato sąlygomis saugiausia ją auginti kaip indinį, pernešamą augalą. Žiemai medį reikėtų perkelti į vėsią, bet nešąlančią patalpą arba, jei įmanoma, į šiltnamį.
Juodoji sapota gali būti auginama ir kaip kambarinis augalas, vasarą išnešant jį į lauką. Namuose ji tampa išraiškingu interjero akcentu. Prieš statant į tiesioginę saulę, augalą svarbu palaipsniui pratinti prie saulės spindulių, kad nenudegtų lapai.
Specialistai dažnai rekomenduoja rinktis ne mažus daigelius, o skiepytus medelius – jie paprastai būna atsparesni ir pradeda derėti anksčiau. Renkantis sodinukus verta teikti pirmenybę veislėms, kurios jau yra prisitaikiusios prie vietos klimato sąlygų.
