Eidama į darbą močiutė savo vaikaitį prirakina autobusų stotelėje (foto)

Laikas.lt
Dailymail.co.uk

Lakhanui Kale – 9-eri. Jis serga cerebriniu paralyžiumi, negirdi ir negali kalbėti. Kiekvieną dieną berniuką galima pamatyti gulintį ant šaligatvio, greta autobusų stotelės, su prie stulpo grandinėmis pririštomis čiurnomis. Viso to kaltininkė – jo močiutė, norinti savo globotiniui tik gero. Žinoma, norisi prunkštelėti „kas čia gero?“ Tačiau nereikėtų pulti smerkti šios moters.

66-erių Sakhubai Kale yra benamė, ji užaugino savo neįgalų vaikaitį Mumbajaus gatvėse. Kad galėtų nupirkti jam valgyti, ji privalo dirbti. Tad prieš eidama prekiauti pakelėse gėlių girliandomis moteris prirakina berniuką. „Ką gi daugiau man daryti? Su savimi jo vestis negaliu, palikti vieną gatvėje – taip pat. Jei jis pasimestų, nesugebėtų paklausti žmonių kelio, o toje pačioje vietoje, kur palikau, taip pat nelauktų. Taigi vienintelė išeitis – jį prirakinti“, – savo sunkaus gyvenimo niuansus dėstė Sakhubai.

Lakhano tėvui mirus, mama paliko šeimą, tad jo ir dvylikametės sesers vienintele globėja tapo močiutė. Naktimis ji prisiriša berniuko koją prie savosios. Jie miega tiesiog ant šaligatvio. Jei berniukas sugalvoja kur nors nueiti, močiutė iš karto jaučia. Pasak jo, Lakhanas labai mėgsta nuklysti. Kartą taip jis vos nepakliuvo po automobilio ratais. Nė vienas žmogus, berniuko net nesistengė sustabdyti.

Senyva, vieniša moteris iš valstybės negauna jokios pagalbos. Seniau jos anūkas lankė specialią mokyklą, tad dienomis jam nereikėdavo gulėti prirakintam ant gatvės grindinio, tačiau vėliau iš jos buvo pašalintas. „Neįgalūs žmonės Indijoje niekam nerūpi“, – guodžiasi Sakhubai. Iš tikro, šioje šalyje yra 40–60 mln. žmonių su kokia nors negalia ir didžioji dalis jų susiduria su paramos ar reikalingos įrangos stoka.