1962 metais geologas Mišelis Sifras praleido du mėnesius po žeme visiškoje tamsoje, o šio eksperimento rezultatai lėmė visiškai naujos mokslo srities – žmogaus chronobiologijos – atsiradimą. Šis neįprastas išbandymas ir jo netikėti atradimai mokslo pasauliui atvėrė naują požiūrį į žmogaus vidinius ritmus.
Net 63 dienas Sifras gyveno 130 metrų gylyje, ledinėje oloje, kur nebuvo jokio natūralaus apšvietimo ir jokių prietaisų laikui matuoti. Temperatūra nuolat buvo žemesnė nei nulio, o drėgmė siekė 98 procentus. Jis neturėjo jokio tiesioginio ryšio su išoriniu pasauliu.
„Mano kojos nuolat buvo šlapios, o kūno temperatūra nukrisdavo iki 34 °C“, – vėliau pasakojo jis.
Eksperimentas parodė, kad žmogaus kūnas turi savo vidinį „laikrodį“, nepriklausomą nuo Saulės ritmo.
„Mano laiko suvokimas buvo labai stipriai sutrikęs, – sakė Sifras. – Mano psichologinis laikas […] susitraukė perpus.“
Tai išryškėjo ir trumpalaikėje perspektyvoje – psichologinių testų metu, kol jis buvo oloje, skaičiavimas iki 120 užtrukdavo penkias minutes, t. y. maždaug 2,5 karto ilgiau nei realus laikas. Panašūs laiko suvokimo pakitimai fiksuoti ir ilgesniu laikotarpiu.
„Į olą nusileidau liepos 16 dieną ir planavau užbaigti eksperimentą rugsėjo 14-ąją, – prisiminė Sifras. – Kai mano komanda paviršiuje pranešė, kad pagaliau atėjo ta diena, man atrodė, jog yra tik rugpjūčio 20-oji. Buvau įsitikinęs, kad man dar liko mėnuo buvimo oloje.“
Ryškiausi pokyčiai pasireiškė jo cirkadiniame ritme – Sifras visiškai prarado ryšį su 24 valandų Žemės ciklu ir perėjo prie daug ilgesnio miego ir būdravimo režimo. Iš pradžių jo „paros“ pailgėjo nuo 24 iki 24,5 valandos, o po dešimtmečio, per antrąjį ilgą buvimą oloje, šis ciklas išsiplėtė iki maždaug 48 valandų.
„Trisdešimt šešias valandas iš eilės būdavau pabudęs, po to miegodavau dvylika valandų. Negalėjau atskirti šių ilgų dienų nuo tų, kurios trukdavo tik dvidešimt keturias valandas. Vėliau analizavau oloje vedamą dienoraštį, ciklas po ciklo, bet neradau jokių ženklų, kad būčiau šias dienas suvokęs kaip nors kitaip“, – pasakojo jis.
Po pirmojo Sifro nusileidimo po žeme jo pavyzdžiu pasekė daugybė žmonių – visi jie pranešė apie keistus, nereguliarius ir sunkiai prognozuojamus savo miego ir būdravimo ciklo pokyčius. Kai kurių „dienos“ trukdavo 25 valandas, po kurių sekdavo 12 valandų „naktis“, kiti kartais išbūdavo nemiegodami net tris paras iš eilės.
„1964 metais antrajam po manęs nusileidusiam žmogui prie galvos buvo pritvirtintas mikrofonas, – prisiminė Sifras. – Kartą jis miegojo trisdešimt tris valandas, ir mes nebuvome tikri, ar jis dar gyvas.“
Sifro eksperimentas tapo visos žmogaus chronobiologijos srities atskaitos tašku. Šiandien ši mokslo šaka padeda suprasti labai įvairius reiškinius – nuo laiko juostų kaitos poveikio organizmui iki genų transkripcijos, taip pat tam tikrų vėžio rūšių vystymosi ir plitimo mechanizmų.
Vėliau japonų mokslininkai patikrino, ar gyvi organizmai gali išgyventi kosmose. Jie patalpino samanų sporas ant išorinės Tarptautinės kosminės stoties dalies, kur jos kelis mėnesius išbuvo visiškai neapsaugotos. Stebėtina, tačiau daugiau kaip 80 procentų mėginių išliko gyvybingi ir, sugrąžinus juos į Žemę, vėl pradėjo dygti.
