Kai kalbama apie NATO ir jos vaidmenį šiandieninėje geopolitinėje situacijoje, dažnai dėmesys sutelkiamas į finansinius įsipareigojimus, karinės technikos modernizavimą ir kolektyvinę gynybą. Visgi, vien pinigai nepadaro Aljanso stipresnio, jeigu kartu neateina ir aiški strateginė kryptis.
Kai kurių analitikų nuomone, NATO iki šiol pernelyg pasitikėjo skaičiais, ignoruodama priešininko elgsenos logiką. Buvusi JAV žvalgybos analitikė ir Rusijos karinės strategijos specialistė kelia labai konkretų klausimą Rebeka Koflere – ar NATO supranta, kaip kariauja Kremlius?
Nes jei nesupranta, jokie 5 proc. nuo BVP neišgelbės. Pasak jos, efektyvus atgrasymas prasideda ne nuo biudžetų, o nuo mąstymo. Jos teigimu, Rusija šiandien nėra suinteresuota atviru susidūrimu su NATO, tačiau tai nereiškia, kad aljansas gali atsipalaiduoti.
Priešingai, būtent dabar yra paskutinė proga sukurti strategiją, kuri būtų efektyvi ir prieš tiesioginę, ir prieš hibridinę grėsmę.
Vien pinigų nepakanka
NATO pastaruoju metu ėmė garsiai kalbėti apie būtinybę didinti gynybos finansavimą. Siekiama, kad valstybės narės skirtų bent 5 proc. nuo BVP gynybai iki 2035 metų. Tai ambicingas tikslas, kuris turėtų padėti stiprinti karines galias, tačiau Koflerė įspėja, kad tai tik pusė sprendimo.
Tikrasis saugumas ateina per strateginį mąstymą, o ne vien finansines eilutes biudžete. Pasak jos, Vakaruose dažnai manoma, kad pažangios technologijos, modernūs ginklai ir plati logistika savaime užtikrina pranašumą.
Tačiau Rusijos kariuomenės doktrinos paremti kitokiu mąstymu – jos esmė slypi asimetrijoje. Ne konfrontuoti tiesiogiai, o apeiti priešininko stiprybes, išnaudojant spragas, dezorganizaciją, vidinius nesutarimus.
Rusijos strategija
Koflerė atkreipia dėmesį, kad nepaisant Maskvos agresyvių pareiškimų apie pasiruošimą ilgalaikiam karui, reali grėsmė slypi ne tiek tankų puolime, kiek hibridinėje atakoje.
Tai jau vyksta – kibernetiniai išpuoliai, propagandos kampanijos, įtakos agentai, sabotažas, dezinformacijos sklaida, visa tai tapo Rusijos įrankių rinkiniu dar prieš realius šūvius.
Pasak jos, jei NATO nesukurs konkrečios strategijos šioms grėsmėms atremti, Putinas gali ryžtis žengti toliau. Galbūt ne į NATO teritoriją, bet į kitas buvusias sovietines respublikas, pavyzdžiui, Moldovą. Ir tai būtų žingsnis, kuris pademonstruotų Vakarų silpnumą, jei į jį nebūtų adekvačiai reaguojama.
Tikslios atakos prieš sistemą
Analitikė neatmeta galimybės, kad Rusija gali smogti ne kariams, o sistemai – C4ISR grandinėms, tai yra vadavietėms, ryšių kanalams, žvalgybai, koordinavimo tinklams bei kosminėms technologijoms. Tai būtų ne tiesioginis karas, o paralyžiuojantis smūgis Aljanso gebėjimui apsiginti.
Todėl NATO turėtų koncentruotis į šių sričių apsaugą. Kibernetinės gynybos stiprinimas, kritinės infrastruktūros saugumas, povandeninių kabelių kontrolė, išmaniosios žvalgybos integravimas, visa tai yra ne mažiau svarbu nei naujas tankas ar naikintuvas.
Be to, būtina sugriežtinti kontrolę žvalgybos tarnybose, nes Koflerė įspėja, jog Rusijos šnipai veikia ir Europos institucijų viduje.
Rusijos pranašumas
Vienas didžiausių Rusijos pranašumų – greita karinės pramonės adaptacija. Šiandien Kremlius ginkluotę gamina sparčiau nei Vakarai. Be to, planuoja grąžinti visuotinę karinę prievolę.
Nuo 2026 metų Rusija tikisi turėti mechanizmą, kuris leistų rotuoti karius nesustojant, o tai reiškia pasiruošimą ilgalaikiam karui.
Europa tuo metu vis dar ginčijasi dėl tiekimo grandinių, licencijų, biurokratinių ribojimų. Koflerės vertinimu, tai yra strateginis pavojus. NATO turi ne tik investuoti, bet ir sukurti greitus gamybos, logistikos ir mobilizacijos modelius, kurie veiktų karo atveju.
Kitaip, Putinas galės laimėti net be tankų, išsekindamas Vakarus.
Ką daryti dabar?
Anot Koflerės, NATO dar turi laiko, bet langas greitai užsidarys. Vakarai negali leisti sau būti pasyvūs. Reikia neatidėlioti strateginių sprendimų, kurie apimtų ne tik ginkluotės didinimą, bet ir realų pasirengimą netradiciniam karui.
Tai reiškia, kad iš anksto suplanuotus atsakomuosius veiksmus į hibridines grėsmes, įžvalgas apie galimus puolimus, stiprų civilinės gynybos tinklą.
Ukraina jau moka krauju, kad sustabdytų Rusijos agresiją. Koflerės teigimu, tai yra perspėjimas visai Europai. Jeigu dabar nesuveiks atgrasymas, vėliau gali tekti rinktis tarp karo ir pasidavimo. NATO, pasak jos, negali sau leisti dar vienos klaidos.
Tikra apsauga prasideda ne nuo skaičių, o nuo mąstymo. Koflerės analizė skaudi, bet aiški – NATO turi ne tik daugiau išleisti, bet ir geriau suprasti, su kuo turi reikalą. Nes kai priešas žaidžia pagal kitokias taisykles, senosios strategijos tampa bevertės. O laiko permąstyti lieka nedaug.
