Kelionė – tai būdas pažinti ne tik save, bet ir pasaulį. Keliauti kiekvienas iš mūsų mėgstame skirtingais būdais: vieni keliauja su draugais, kiti pasaulį pažįsta keliaudami vienumoje. Elė Pranaitytė – Lietuvos edukologijos universiteto (LEU) anglų filologijos studijų programos absolventė, gidė, tinklaraščio „Kūtvėlos kelionės ir klajonės“ autorė, anglų kalbos mokytoja, keliautoja.
Kaip atėjo į Elės gyvenimą kelionės? Ji susipažino su daugiau pasaulio mačiusiais kolegomis – „Viena amerikietė buvo pas mus, ji mėgdavo viską organizuoti, sakydavo jūs man tik duokit pinigus, o aš jau suorganizuosiu. Su ja pirmą kartą nuvažiavom iki Talino savaitgalį ir galvoju, tai gi čia taip nesudėtinga. Prasidėjo svečių namų epocha, užsisakai kambarį ir nesuki sau galvos, aštuoniese kambaryje miegi, na tai kas. Kažkaip užsikabinau ir pradėjau keliauti. Pamatai ir norisi daugiau, tada drąsiau ir tada toliau viskas… Kaip sniego kamuolio efektas. Kaip narkotikas galima sakyt“.
Elė Pranaitytė dažniausiai keliauja viena. „Aš dažniausiai keliauju viena, nes taip yra greičiau ir mažiau vargo – eini kur nori, darai, ką nori, nereikia kompromisų ieškoti. Kai keliauji kartu jau tu negali sakyt, žinai, kad tu eik ten, o aš ten ir vėliau susitiksim. Man tai labai nepatinka, aš stengiuosi neįsipareigoti.“ Keliautoja dažniausiai nesinaudoja kelionių agentūromis: „Aš turbūt esu susikivirčijusi su visomis kelionių agentūromis Lietuvoje, nes tai – konvejeriai. Jie parduoda ir parduoda tas keliones ir nesuka sau galvos dėl kokybės. 25 objektai per dieną – tikras iššūkis. Bet agentūros kartais yra gerai, kai nori sutaupyt laiko. Aš turėjau svajonę į Gotlando salą nukeliauti. Pasižiūrėjau, kad reiktų važiuoti į Taliną, į Stokholmą, tada į uostą iš kurio galima nukeliauti į Gotlandą. Išeina para laiko. O keliaujant su kelionių agentūra – žymiai greičiau ir finansinė išraiška buvo pigesnė nei keliaujant savarankiškai. Agentūromis reikia mokėti naudotis“.
Keliautoja teigia, kad visos kelionės jai įsimintinos. „Man jos visos yra įsimintinos, kiekviena kitokia, kiekviena skirtinga. Visos jos yra gražios, malonios. O sugrįžti tai aš nelabai mėgstu į tas pačias vietas, nes yra daug nematytų. Yra dar ką veikti Europoje. Mielai grįžtu į Londoną. Tai mano miestas, man patinka, ta atmosfera, infrastruktūra, metro“.
LEU absolventės Elės Pranaitytės svajonių šalis – Japonija. „2004, 2005 metais buvo didelė banga tos Japonijos – visi „Animė“ žiūrėjo, „Now Japan“ festivaliai prasidėjo. Man atrodo tada sirgom Japonija visi. Tais metais čia buvo epidemija. Japonija man tuo metu labai patiko. Ir Japonų kalbą visi mokėmės, ir sveikindavomės japoniškai vieni su kitais. Tai buvo tokia liga. Dabar dar kirba ta mintis, vis pasižiūriu bilietų. Vilnius-Helsinkis-Tokijas. 1500 eurų į abi puses… Na, bet kai pagalvoji, kiek dar Europoje už tokią sumą gali pamatyt… Tai ta Japonija taip tolsta po truputį, na gal, kai į pensiją išeisiu“.
Elė Pranaitytė rašo ir savo tinklaraštį „Kūtvėlos kelionės ir klajonės“. Jo kilmės istorija – labai įdomi: „Tinklaraštis gimė iš pasiutimo. Lapkritis, spalis – ruduo. Ir irgi lijo, buvo vėjas, kaip dabar prisimenu. Sėdžiu aš tokia pikta, nelaiminga. Ir kažkas ten atsitiko, kažką buvau matyt susiplanavusi, bet tas oras… Na, sakau, spjaunu aš į viską. Jei Lietuvoj lauksi gero oro, tai nieko nebus. Ir pradėjau. Susiplanavau kitą savaitgalį važiuot. Na lyja akmenim, pasiimi skėtį ir eini jeigu jau susiplanavai, nes kitaip tu nieko nepamatysi“.
Keliautoja šiemet išleis pirmąją knygą – „Vilniaus senamiestis per 3 valandas“. Apie ką yra ši knyga? „Tai yra pasivaikščiojimas Vilniaus senamiesčiu per 3 valandas. Surašiau įprastinį maršrutą, lankytinus objektus. Stengiausi papasakoti ir istoriją, atkreipti dėmesį į Vilniaus miesto reikšmę europiniame kontekste. Žmonės galvoja, kad ai mes čia iš Lietuvos, ką mes čia galim, nei turim ką parodyti… Aš noriu atkreipti dėmesį, kad mes ir galim, ir daug ko turim parodyti atvykstantiems užsieniečiams. Pasižiūrėkite kokia architektūra, kokie žmonės ir ką jie čia nuveikė. Ši knyga kaip propagandos įrankis, nepabijokim to žodžio. Dabar daugelis mano klientų – verslo atstovai, nuskrenda jie į kitą šalį, į kokius suvažiavimus. Sako iš kur tu esi? Iš Lietuvos? O kur čia? Europoje? O kas ten tokio? O kas ten tokio ir nežino, ką pasakyti. Tai tokia paruoštukė būtų išvažiuojantiems žmonėms į tas komandiruotes. Kai būna kavos pertraukėlės, neformalūs pokalbiai, tai gerai, kad tu esi iš Vokietijos, Prancūzijos, tau nieko nereikia pristatinėti. O kai tu esi iš Lietuvos jau tau reikia pasistengti“.
