Eimantas Ludavičius yra vienas ryškiausių metalo menininkų Lietuvoje. Jo sukurtų darbų galima rasti ne tik parodose, jų pilna Vilniaus senamiestyje, kituose miestuose – pastatų interjeruose, eksterjeruose.
Jis taip pat rengia parodas, iš kurių paskutinė ir aktualiausia – pirmoji tarptautinė metalo meno bienalė METALOfonas. Laikas.lt Eimantas papasakoja apie savo kūrybą ir artėjančią bienalę.
Kaip nusprendei tapti menininku?
Nenusprendžiau. Juo pradėjau tapti ko gero nuo tos akimirkos, kai tėvai į ranką duodavo pieštuką, ir palikdavo mane vieną, kad pieščiau ir netrukdyčiau. Visada buvau labai aktyvus vaikas ir pieštukas – efektyviausia tramdymo priemonė. Be to, abu su broliu užaugome senelio dirbtuvėse, kuriose visi įrankiai buvo iš baudžiavos laikų, o tai paliko žymę mano mąstyme. Senelis nebuvo tikras stalius, o paprastas geras meistras, nes tais laikais turėjo mokėti daryti viską. Juk mokytis meno buvo labai sudėtinga.
.jpg)
Nors dirbi daugeliu technikų, daugiausia darbų, ar ryškiausi jų, yra iš metalo. Kuo Tave žavi metalas, kuo jis ypatingas Tavo kūryboje?
Labai įdomus momentas buvo tai, kad jau pabaigęs Telšių Taikomosios Dailės Mokyklą, metalo specialybę, eidamas ryte po gynimų galvojau, ačiū dievui, pabaigiau, nebeturėsiu nieko bendro su tuo. Stojau į skulptūra, bet po to atsidūriau Taline. Už tai likimui galiu tik padėkoti, nes metalas – tai ko gero ta medžiaga, iš kurios sukurta visa dabartinė civilizacija. Turiu omenyje ne tik metalą kaip materiją, bet metalo savybes, metalo, kaip laidininko, visų komunikacijų esmę.
Kokia medija labiau patiko?
Mane visada domino viskas, tad mokiausi daug ko. Bet tiek klasikinė tapyba, ar skulptūra, kaip ji buvo suprantama prieš dvidešimt metų, manęs nebepatenkino, tai buvo nebe tai, ko aš norėčiau. Net ir dabar sakau, kad dar neatradau, kas man patinka, vis dar einu aplinkui.
Daug Tavo kūrinių egzistuoja miesto aplinkoje, ar Tau nėra sudėtinga ir baugu į ją įsiveržti? Kaip jautiesi, eidamas gatvėmis, kuriose pilna Tavo darbų?
Visada stengiuosi susidraugauti su aplinka. Jaučiuosi prastai, kai einu pro savo darbus, žymiai labiau norėčiau eiti nepažįstamo miesto gatve, kur būčiau laisvas.
Kaip iš esmės vertini kultūrinę situaciją Lietuvoje?
Man labai patiko prieš porą metų menotyrininkės Laimos Kreivytės (ir S.Trilupaitytės) išreikštos idėjos, kad meno produkcija yra šalies ištekliai. Kaip pavyzdį galiu paminėti, kaip praeitais metais atsitiktinai išsikalbėjus su amerikiečiais turistais, jie man parodė Lonely planet atlasą ir koks didžiausias man buvo nustebimas, kad vienintelė knygoje iliustracija, be žemėlapių ir kt privalomų atributų, buvo mano arbatinukas iš vieno interjero, kuris reprezentavo šalį. Nebuvo nei politikų, nei verslininkių portretų. Tik meno kūrinys…
Gal galėtum papasakot apie naujausią projektą-metalo meno bienalę METALofonas. Kaip ji gimė?
Pats pavadinimas METALOfonas gimė Jurgos Erminaitės galvoje, o projektas – kolegoms susėdus ir pasakius žodį darom. Norėjome, kad ta bienalė būtų ne šiaip šiuolaikinio meno bienalė, bet kad jinai aiškiai apribotų kūrinių specifiką savo medžiagiškumu, suteikiant tą profesionalumo reikalavimą, nuo
kurio dabar taip bėgama šiuolaikinėse parodose. Nenoriu, kad metalo menas taptų tik dizaino dalimi, kaip dabar yra labai madinga. Vienas iš METALOfono tikslų yra paskatinti idėjinį skambesį. Kad tie patys žmonės, kurie daro ir kurie stebi, būtų pajėgūs sukurtų bazę didelei metalo bienalei. Žiūrint į rezultatus, akivaizdu, kad paroda buvo jau pribrendus, jos reikėjo mūsų metalo menininkų visuomenėje. Reikia tikėtis šio renginio tęstinumo ir augimo, įtariu, kitais metais šitos vitrinos nebeužteks.
Kokie kūriniai bus eksponuojami parodoje? Kodėl?
Metalofone daugiausia yra mažosios plastikos juvelyriniai darbai, nes didelius metalo meno darbus padaryti yra sunku ir brangu, ir tai galima atlikti užsakovų dėka, o eksponuoti vitrinoje neįmanoma. Pašalaičiams tikrai bus verta pamatyti kūrinius žmonių, kurie dirba dažnai vieniši ir užsidarę, ir atsidavę savo darbui, kartais iki išprotėjimo. Tie žmonės, kūrėjai, parodoje tarsi išlenda iš savo kiauto.
Papasakok apie savo paties kūrinį metalo meno bienalei METALOfonas? Bienalės tema – Vilnius. Ar dar turėjai ką šia tema pasakyti?
Mane suintrigavo seniai nuvalkiota Vilniaus tema. Tas nuvalkiotumas labiausiai ir suintrigavo. Kaip ir Ričardo Gavelio Vilniaus pokeris, juvelyrinėmis detalėmis apibūdinantis žmogiškumo pamatus. Pokeris žaidžiamas su istorija, su karaliene, su autobusiuko vairuotoju, su banku Snoras. Man pačiam įdomu, ar užsienio autoriams Vilniaus tema buvo kiek nors svarbi, ar tai tik formalumas. Bet akivaizdus autoriaus meistriškumas temos buvimą ar nebuvimą nustumia į antrą planą. Metalas savo semantiniais kodais visad aprėpia žmogaus intymumo sferą. Jis dažnai būdavo ir yra labai arti žmogiško kūno. Kaip materija, sauganti dvasinį talismaną. Metalas kaip Vilniaus atvejo konstrukcija. Aprėminanti ir išlaikanti daugybę gyvybių talismano alegorija. Ir tai – taip pat beribis interneto ryšys, sukurtas tų pačių metalo savybių dėka. Tai alegorija į minčių talismaną.
