Energetikos priklausomybė: ar iš tikrųjų pabėgome nuo Artimųjų Rytų?
Pasaulis nuo Artimųjų Rytų naftos tebėra priklausomas gal net labiau, nei kartais atrodo iš antraščių apie JAV skalūnus, atsinaujinančią energetiką ar „energetinę diversifikaciją“. Priklausomybė šiandien galbūt nebeatrodo taip, kaip prieš kelis dešimtmečius, tačiau ji niekur nedingo. Ji tiesiog tapo labiau paslėpta pasaulinės prekybos, tiekimo grandinių ir kainodaros mechanizmuose.
Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad pasaulis jau gerokai mažiau pažeidžiamas, nes naftą išgauna daugiau regionų, o dalį augimo užtikrina ne OPEC šalys. Tarptautinė energetikos agentūra pažymi, kad iki 2030 metų pasauliniai gavybos pajėgumai augs ir juos didins ne tik Saudo Arabija, bet ir Jungtinės Valstijos. Vis dėlto tai nereiškia, kad Artimųjų Rytų svarba smunka. Priešingai, būtent šis regionas vis dar išlieka kertinis tiek eksportui, tiek pasaulinės rinkos „atsarginiam vožtuvui“.
Priklausomybė slypi ne tik gavyboje, bet ir eksporte
Svarbiausia suprasti, kad pasaulio priklausomybę lemia ne vien tai, kiek naftos regionas išgauna, bet ir tai, kiek jos eksportuoja bei kaip lengvai tą eksportą būtų galima pakeisti krizės atveju. O čia Artimieji Rytai išlieka nepakeičiami.
IEA duomenimis, per Hormūzo sąsiaurį kasdien juda apie 20 mln. barelių naftos, tai yra beveik 30 proc. pasaulinės prekybos nafta. Maža to, 70 proc. šio srauto keliauja į Aziją. Tai reiškia, kad net jei kai kurios Vakarų valstybės šiandien mažiau tiesiogiai priklauso nuo Persijos įlankos žaliavos, pasaulinė rinka nuo jos tebėra stipriai priklausoma, o kainų šoką pajustų visi.
Tarptautinė energetikos agentūra taip pat pabrėžia, kad alternatyvios eksporto kryptys yra ribotos. Laisvų vamzdynų pajėgumų, kurie leistų apeiti Hormūzo sąsiaurį, tėra apie 4,2 mln. barelių per dieną. Tai yra tik maždaug ketvirtadalis to kiekio, kuris paprastai keliauja per šį maršrutą. Kitaip tariant, rimtesnio trikdžio visiškai kompensuoti beveik neįmanoma.
Didžiausia priklausomybė pasimato krizės metu
Tikroji priklausomybė nuo Artimųjų Rytų geriausiai išryškėja ne stabiliais laikais, o tada, kai regione kyla įtampa. JAV energetikos informacijos administracija 2026 metų kovą nurodė, kad naftos kainos smarkiai šoko būtent dėl sumažėjusių srautų per Hormūzo sąsiaurį ir sustojusios dalies Artimųjų Rytų gavybos. Tai rodo, kad pasaulinė rinka šį regioną vis dar laiko nepakeičiamu.
IEA savo Hormūzo sąsiaurio apžvalgoje pažymi ir dar vieną ypač svarbią detalę: didžioji dalis pasaulio laisvų gavybos pajėgumų yra sutelkta būtent Artimųjų Rytų OPEC šalyse, pirmiausia Saudo Arabijoje. Tai reiškia, kad regionas svarbus ne tik kaip dabartinis tiekėjas, bet ir kaip pagrindinis pasaulio rezervas, į kurį remiamasi, kai kitur kyla trikdžių.
Todėl galima sakyti, kad pasaulis priklauso nuo Artimųjų Rytų naftos ne vien tiesiogiai, bet ir sistemiškai. Net jei viena valstybė importuoja mažiau naftos iš šio regiono, ji vis tiek priklauso nuo pasaulinės kainos, o ši išlieka labai jautri Artimųjų Rytų įvykiams.
Priklausomybė apima ir dujas, ir pasaulinę logistiką
Svarbu ir tai, kad kalbame ne vien apie naftą. IEA nurodo, kad visas Kataro ir Jungtinių Arabų Emyratų SGD eksportas eina per Hormūzo sąsiaurį, o tai sudaro apie 20 proc. pasaulinės SGD prekybos. Jei šis kelias sutriktų, poveikį pajustų ne tik naftos, bet ir dujų bei elektros rinkos, ypač Azijoje ir Europoje.
Todėl atsakymas į klausimą, ar pasaulis nuo Artimųjų Rytų naftos priklausomas labiau, nei manome, iš esmės yra taip. Gal ši priklausomybė šiandien mažiau matoma buitiniame lygmenyje, ypač kai daugiau kalbama apie energetikos transformaciją, tačiau pasaulinės prekybos, kainų, atsarginių pajėgumų ir jūrinių maršrutų požiūriu Artimieji Rytai vis dar išlieka vienu svarbiausių pasaulio energetinio saugumo centrų. Ir būtent krizės akimirkomis paaiškėja, kad ši priklausomybė nėra teorinė, ji labai reali.
