Ar įmanoma, kad saulės elektrinės veiktų visą parą ne remdamosi baterijų kaupimu, o gaudamos šviesą iš kosmoso. Skamba beveik neįtikėtinai, tačiau būtent tokią idėją bando paversti verslu JAV startuolis „Overview Energy“, kuris neseniai pritraukė reikšmingą finansavimą.
Jo tikslas yra prailginti saulės energijos laiką iki dvidešimt keturių valandų. Šiaurės Virdžinijoje įsikūrusi įmonė žada praktišką kelią, nes neplanuoja statyti visiškai naujų, tik tam skirtų antžeminių stočių.
Vietoje to ji nori panaudoti jau egzistuojančius saulės parkus kaip energijos priėmėjus, kai energija būtų perduodama iš orbitos. Svarbiausias elementas čia yra artimosios infraraudonosios šviesos lazerio spindulys.
Startuolis teigia, kad sunkiausia technologijos dalis jau patikrinta, todėl dabar belieka ją perkelti į kosminę aplinką. Pasak idėjos šalininkų, tokia schema padėtų įveikti nakties ir debesuotumo problemą, kuri šiandien riboja saulės elektrinių našumą. Vis dėlto tam, kad vizija taptų praktika, reikia įrodyti saugumą, efektyvumą ir ekonominį pagrįstumą.
Kaip veiktų sistema?
Pagrindas yra paprasta logika, geostacionarioje orbitoje, maždaug trisdešimt šešių tūkstančių kilometrų aukštyje, palydovai beveik nuolat mato Saulę. Jiems netrukdo naktis, debesys ar sezonų kaita, todėl sąlygos energijai gaminti yra artimos nenutrūkstamoms.
Dėl to numatoma visa palydovų grupė, kuri nuolat rinktų šviesą ir paverstų ją elektra. Toliau elektra būtų verčiama į artimosios infraraudonosios šviesos spindulį ir nukreipiama į Žemę, o priėmėju taptų įprasti komerciniai saulės moduliai esamuose parkuose.
Įmonė ramina, kad spindulys būtų paskirstytas didesniame plote, o jo intensyvumas esą mažesnis nei kasdien sutinkamų mažų skenerių. Taip pat pabrėžiama, kad ši šviesos sritis plačiai naudojama ryšiuose ir kai kuriose transporto sistemose.
Bandymas ir artimiausi planai
2025 metų pabaigoje „Overview Energy“ atliko demonstraciją, kurią pristatė kaip pirmą tokio tipo bandymą. Lengvas lėktuvas „Cessna Caravan“ lazeriu perdavė energiją penkių kilometrų atstumu, būdamas maždaug penkių tūkstančių metrų aukštyje.
Spindulys buvo nukreiptas į ant žemės esančius standartinius komercinius saulės modulius, kad būtų patikrinta pati idėja realiomis sąlygomis. Įmonė tvirtina, kad tai nebuvo vien investuotojams skirtas pasirodymas, nes naudoti tie patys komponentai, kurie planuojami palydovuose.
Akcentuojama, kad optika, lazeriai ir fotovoltiniai moduliai sėkmingai praėjo patikrą, o dabar svarbiausia yra integracija ir veikimas didesniame mastelyje. Planuojama, kad bandomasis palydovas į žemą orbitą galėtų pakilti 2028 metais, o pirmieji darbiniai aparatai į geostacionarią orbitą 2029 ar 2030 metais.
Ribos, konkurencija ir rizikos
Toks planas vystomas ne vienų, nes minimi ir kiti dalyviai, pavyzdžiui, „Aetherflux“ taip pat sieja ateitį su lazeriniu perdavimu, o „Space Solar“ kalba apie energijos tiekimą į Islandiją iki 2030 metų. Kitos įmonės, tokios kaip „Emrod“ ar „Orbital Composites“, labiau remiasi mikrobangų perdavimu, tačiau tai dažnai reikalauja didelių specialių priėmimo stočių.
„Overview Energy“ savo pranašumą mato tame, kad siekia panaudoti jau pastatytą saulės parkų infrastruktūrą. Didžiausias iššūkis yra grandinės efektyvumas, nes net optimistiškai skaičiuojant, kai kiekvienas etapas pasiekia apie trisdešimt procentų, galutinis rezultatas būtų tik keli procentai.
Tai reiškia, kad didžioji dalis kosmose surinktos energijos prarandama konversijose ir perdavimo metu, o toks nuostolis kelia klausimą, ar sistema gali būti konkurencinga. Antra problema yra kaina, nes geostacionarioje orbitoje kilogramo iškėlimas minimas kaip labai brangus, o antžeminė fotovoltika pigėja ir dažnai leidžia plėtrą spręsti paprasčiau.
