Energijos kainos smogia iš naujo: infliacija kyla, o palūkanos gali išlikti aukštos

Energijos kainų brangimas Europoje, paaštrėjus įtampai Artimuosiuose Rytuose, vėl kelia klausimą, ar infliacija euro zonoje tvariai grįžta prie Europos Centrinio Banko siekiamo 2 proc. lygio.

Pastarųjų mėnesių duomenys rodo, kad ši rizika nėra vien teorinė. 2026 metų balandį metinė infliacija euro zonoje pakilo iki 3,0 proc., kai kovą siekė 2,6 proc., o sparčiausiai brango būtent energija.

Net ir tuo atveju, kai fiziniai tiekimo sutrikimai nėra ilgalaikiai, vien geopolitinė įtampa paprastai padidina naftos ir dujų kainų rizikos priedą. Tokie pokyčiai gana greitai pasiekia vartotojus per degalų, šildymo ir elektros kainas.

Kaip energija vėl stumia infliaciją aukštyn?

Energijos kainų šokas euro zonoje dažniausiai veikia per sąnaudų kanalą. Brangsta pramonės gamyba, transportas, logistika ir dalis paslaugų, o vėliau šis spaudimas persiduoda galutinėms vartotojų kainoms.

Būtent todėl net ir anksčiau matyti dezinflacijos ženklai gali greitai susilpnėti. Eurostato duomenimis, balandį energijos kainų metinis augimas euro zonoje pasiekė 10,9 proc., o tai tapo viena svarbiausių priežasčių, kodėl bendras infliacijos rodiklis vėl nutolo nuo 2 proc. ribos.

ECB ši situacija ypač sudėtinga todėl, kad energija pirmiausia išpučia bendrąją infliaciją. Jei kainų šokas užsitęsia, didėja rizika, kad jis persiduos ir į bazinę infliaciją per platesnį kainų bei atlyginimų augimą.

Kodėl ECB gali neskubėti švelninti politikos?

Monetarinėje politikoje labai svarbu, ar gyventojai ir verslas energijos kainų šuolį vertina kaip laikiną reiškinį, ar kaip naują normą. Jei rinkoje ir visuomenėje įsitvirtina lūkestis, kad energija ilgesnį laiką bus brangesnė, paprastai prasideda antriniai efektai: darbuotojai siekia didesnių atlyginimų, o įmonės lengviau perkelia išaugusias sąnaudas į galutines kainas.

ECB apklausos jau rodo didesnį jautrumą infliacijos rizikai. 2026 metų kovo mėnesio vartotojų lūkesčių apklausoje vienų metų infliacijos mediana pakilo iki 4,0 proc., o trejų metų horizonte siekė 3,0 proc.

Tuo pat metu profesionalių prognozuotojų apklausa antrąjį 2026 metų ketvirtį parodė, kad šių metų infliacijos prognozė pakelta iki 2,7 proc., daugiausia dėl Artimųjų Rytų konflikto ir energijos kainų šoko.

Tai nebūtinai reiškia, kad ECB bus priverstas griežtinti politiką artimiausiu metu. Tačiau tokia aplinka aiškiai apsunkina kelią spartesniam palūkanų mažinimui, nes bankui tampa sunkiau įsitikinti, kad infliacija patikimai grįžta prie tikslo vidutiniu laikotarpiu.

Stagfliacijos rizika Europai išlieka reali

Didžiausia grėsmė euro zonai yra scenarijus, kuriame aukštesnė infliacija sutampa su vangiu augimu. Tai vadinama stagfliacija, ir Europai ši rizika ypač jautri dėl didelės energetikos svarbos tiek namų ūkiams, tiek pramonei.

Jau dabar ekonomikos fonas išlieka trapus. Eurostato išankstinis vertinimas rodo, kad 2026 metų pirmąjį ketvirtį euro zonos bendrasis vidaus produktas, palyginti su ankstesniu ketvirčiu, augo vos 0,1 proc.

Jei energijos kainų šuolis užsitęstų, gyventojų perkamoji galia silpnėtų, o verslo sąnaudos dar labiau augtų. Tokiu atveju vartojimas ir investicijos galėtų lėtėti, o ECB tektų ilgiau išlaikyti atsargesnę poziciją net ir silpstančios ekonomikos sąlygomis.

Artimiausiais mėnesiais lemiami rodikliai bus energijos kainų dinamika, infliacijos lūkesčiai ir darbo rinkos signalai. Nuo jų priklausys, ar dabartinis kainų šokas liks laikinas, ar taps dar vienu argumentu, kodėl euro zonai gali tekti ilgiau gyventi su aukštesnėmis palūkanomis.