Alisa
Troleibusas – tai toks viešasis transportas, kuris iš visų man išsiskiria dėl keletos priežasčių. Jis nėra panašus į traukinį ar į autobusą. Troleibusu važiuoti visai smagu, net galima atrasti įkvėpimą straipsniui parašyti.
Kiekvieną dieną važiuodama troleibusu pastebiu žmones, kurie, kaip ir aš, ryte ar po pietų kažkur skuba nuvažiuoti. Ypač įsiminė vienas Vilniaus troleibusų bruožas – kad ir kur bevažiuotumei, žmonių knibždėte knibžda, tarsi atsidurtum „šprotų konservuose“.
Keli paradoksai man įstrigo labiausiai.
Anksti ryte įlipu į troleibusą. Aišku stoviu. Atsisėsti neįmanoma. Jeigu visi sėdėtų, tai troleibusas turėtų būti ne tik žemagrindis, bet ir keturiasdešimt metrų ilgio, tada jau tilptų visi.
Laukiu nesulaukiu savo stotelės, nes atstumas tarp manęs ir kitų žmonių mažesnis nei norėtųsi, kaip sakoma, kiti įsiveržę į mano asmeninę erdvę.
Vienas iš troleibusų atributų – kvapai. Kai aiškiai gali suprasti, kas iš keleivių šiandien ryte kepė blynelius arba kas panaudojo litrą kvepalų – kvapas neapsakomai keistas.
Neapseis troleibusas ir be garsų. Daugiausia – muzika žmonių ausinėse. Tenka girdėti visą muzikos įvairumą – nuo popso iki metalo. Geriausiai, kada aš, pamiršus savo ausines namie, turiu galimybę klausytis savo mėgstamos muzikos, jei kas nors šalia labai garsiai ją įsijungęs. Tačiau kartais tenka stovėti ir klausytis to, ko nekenti. Be to,dauguma gailisi (o taip ir turi būti) savo klausos, klausydamiesi muzikos aplinkiniams negirdint.
Pasitaiko, kai vakare tenka važiuoti ir su nelabai blaiviu kontingentu. Tai nėra labai smagu, bet ką padarysi, visi mes žmonės.
Nepamirškime ir kontrolierių. Dabar jų ypač daug. Nors žinau, kad turiu pažymėtą/aktyvuotą kortelę, vis tiek apima toks jausmas, tarsi važiuočiau „zuikis“, nes kontrolierių mikroautobusiuko apsilankymas atrodo baisus.
Štai ką visuomet prisiminsiu iš troleibuso rutinos: „Visada užleisk vietą senjorams“ ir „Ar dabar lipsite?“.
