Aušrinė Skėrytė
Prieš kelias dienas žingsniavau gatve ir mano ausis pasiekė gerai žinomos dainos priedainio eilutė „Ir aš tikrai myliu Lietuvą“… Nejučia susimąsčiau, o kiek dar liko žmonių, kurie šiuos žodžius nešiojasi savo širdyje? Daugumoje lietuvių skaisčiai degusią patriotizmo ugnį staiga užpūtė aimanų ir nepasitenkinimo vėjas. Mano aplinkoje irgi daug kas pasikeitė. Kuo toliau, tuo dažniau išgirstu iš bendraamžių lūpų, kad jie nemato reikalo pasilikti gimtinėje. Garbingo amžiaus žmonės skundžiasi politikais, pinigų trūkumu ir teigia, jog anksčiau buvo geriau. Suaugusieji taip pat pradėjo svajoti apie gyvenimą svetur… Pažįstu nemažai šeimų, kurios nebeatranda laiko gražiausioms mūsų šalies šventėms: nebedažo margučių per Velykas, nebešvenčia Žolinių, per Jonines nebeieško paparčio žiedo. Keisčiausia, kad net ir linksmąsias Užgavėnes pamažu ima pakeisti svetimšalis Helovinas! O juk daug smagiau valgyti įvairiausius blynus, žaisti juokingus žaidimus, gauti skanių saldainių, užuot šiurpinus aplinkinius keistais kostiumais… Kas atsitiko? Kur dingo pasididžiavimas mūsų kalba, papročiais ir tradicijomis? Kur pasislėpė gėrėjimasis nuostabiąja mūsų šalies gamta, apdainuota Maironio eilėse, bei kur dingo geltona, žalia ir raudona, karaliavusios mūsų širdyse?
Pradėkime nepaprastą kelionę po Maironio poezijos pasaulį, kad įsitikintume, jog mūsų šalis yra nepaprasta. Pradžių pradžia tebūna žvilgsnis į Baltiją nuo Birutės kalno. Tokia didybė, galybė ir tas neapsakomas jausmas, kad esame tokie maži, dvelkia ore, ar jaučiate? Tai mūsų Baltija… Svajinga, rami, o kartais pašėlusi – tokia išskirtinė. Mūsų, mūsų Baltija!
Išsisupus plačiai vakarų vilnimis,
Man krūtinę užliek savo šalta banga
Ar tą galią suteik, ko ta trokšta širdis,
Taip galingai išreikšt, kaip ir tu, Baltija!
Tęskime žygį aplankydami Trakų pilį. Ramiai tyvuliuojantis ežeras ir raudoni pilies stogai puikiai dera kartu ir papildo vienas kitą. Maironis taip gražiai aprašė šią vietą ir perteikia tokią gilią emociją! Praeitis, nežemiškas grožis ir paslaptis persipina kartu, tarsi kviečia sužinoti Trakų pilies istoriją. Tik neužmirškime šios nuostabios vietos ir amžiams nešiokimės ją savo širdyse kaip didingos Lietuvos istorijos dalį!
Kiek primenat jūs man brangiausių laikų
Ant vieškelio amžių plataus!
Judėkime pirmyn poeto eilėmis, tik šįkart upių takais. Juk ne veltui tiek dėmesio Maironis skyrė Dubysai, Nemunui, Šešupei, Vilijai. Koks gražus, įmantrus, laisvas ir lankstus Dubysos vingis! O koks ypatingas mūsų Nemuno kelias! Atrodo, upės neša mus svajonių link, pasakoja savo ilgaamžiškumo paslaptis. Kažin ar yra nors vienas, kuriam šis kvapą gniaužiantis vaizdas neįsirėš į atmintį…
Kur bėga Šešupė, kur Nemunas teka,
Tai mūsų tėvynė, graži Lietuva;
Čia broliai artojai lietuviškai šneka,
Čia skamba po kaimus Birutės daina.
Bėkit, bėkit, mūsų upės, į marias giliausias!
Ir skambėkit, mūsų dainos, po šalis plačiausias!
Maironio kūrybos keliais galėtume keliauti kiek tik panorėję ir kiekvieną aplankytą vietą palydėti susižavėjimo šūksniais. Nors ir dabar, kai aplankėme vos tris Lietuvos vietas, mūsų širdyse vėl sušvito geltona, žalia, raudona, ar jaučiate? Labai abejoju, kad kuris nors mūsų valstybės pilietis iš naujo atradęs krašto vertybes, sugebėtų palikti tai, ką iki šiol nešiojosi savyje: įspūdžius, kuriuos paliko pirmoji diena mokykloje, gardų blynų kvapą, kuriuos rytais, kai buvome maži, kepdavo močiutė. Šiltą mamos apkabinimą vakarais ir bučinį prieš miegą. Mylimiausius animacinius filmukus ir pasakas. Pirmąją simpatiją bei svarbų pažymį, artimo draugo pagalbą… Net jei ir sugalvočiau kada nors užverti šią prisiminimų dėžutę, kai sugrįžčiau iš svetur (o aš net neabejoju, kad tą padaryčiau), ji visu galingumu atsivertų. Ir patikėkite, kaip man tuomet suskaustų širdį. Kaip pagailtų laiko, kurį praleidau toli nuo Tėvynės. Pagailtų savęs, kad tuomet nesupratau, kur yra mano vieta…
