Greta Paskociūmaitė
Sėdžiu prie savo senutėlio, dar mano tėčiui priklausiusio, rašomojo stalo ir lyg girdžiu: beldžiasi. Apsidairau nelyginant katinas, išgirdęs skanėstus, barškančius dėžutėje. Garsas pasikartoja. Po akimirkos kitos suvokiu, kad tai stalčiuose kažkas nerimsta. It šnipas tyliai prisėlinu ir sukaupusi visą drąsą pradarau viršutinį stalčių. Vaizdas nedžiugina. Tuoj susigriebiu, kad reikėjo klausyti mamos ir susitvarkyti, nes dabar atrasti triukšmadarį dar sunkiau. Nuvijusi šias mintis mikliai apžvelgiu visą būsto turinį: pora neišsiųstų laiškų, pora gautų, karoliukai, pieštukai, siūlai, žiū – jau lyg ir pelės kokios tai būta… Staiga pamatau senutėlį sąsiuvinį, kurio viršelį kadais žirklėmis „padailinau“. Puikiai žinau, kad jis ramių ramiausias turėtų būti. Dairausi toliau…
– Tai gal, sakau, ištrauktumei mane iš čia, ar man dar palaukti kokį šimtmetį? – staiga išgirstu kalbant savo „ramuolį“.
Ot šmikis! Nė nebūčiau pagalvojusi, kad jis tas nekadėjas. Atsargiai paimu jį į rankas ir padedu ant stalo.
-Apie ką tylim? – klausia vėl.
Gūžteliu pečiais, amą praradusi. Pradedu vartyti senučius lapus, primargintus įvairiausių šekspyriškų eilių, egzistencinių minčių ir už širdies griebiančių pasakojimų. Prisiminimai kaipmat užplūsta nuo galvos ligi kojų. Prisimenu, kaip braukdavau vieną mintį po kitos, kol išeidavo padorus tekstas; kaip klausydamasi nemirtingos muzikos kūriau mirtingosios eiles. Nostalgija, be abejo, pasirodo patogiausiu būdu – ašaromis. Šluostau pirmą, antrą, trečią ir prisimenu save. Kūriau apie tai, kas mane labiausiai domino, bet hormonų sapalionių išvengti pavyko. Tikėjau, kad bus gerai, kad žmogus pats atsakingas už save, kad vienaragiai ne tik pasakose gyvena, kad ir man pavyks įsigyti žvaigždę danguje…
– Ir kaip galėjau visa tai pamiršti, – balsu sakau.
– Tataigi, – pritaria mano paslapčių saugotojas. – Versk toliau, dar ne viskas.
Verčiu puslapį po puslapio. Matau piešinius, užrašus, tūkstančius ištaisymų… Pamenu, kaip man reikėjo rašymo kaip oro. Kaskart paėmusi rašiklį į rankas jausdavau, kad noriu kurti. Ir kūriau. Taip, kaip mokėjau. Ne dėdei, sėdinčiam kažkur danguje, ne mamai, ne dangui, bet sau. Kad būčiau laimingesnė. Ir tikrai – buvau.
Prisipildžiusi sentimentų nejučia pykteliu ant savęs, kad tokį gerą daiktą laikiau stalčiaus glūdumoj. Svajojau kažkada būti rašytoja, kurti knygas ir pasirašinėti dedikacijas. Norėjau turėti savo leidyklą ir niekad nenustoti leisti knygų. Niekad nemėgau istorijų, kuriose kalbama apie meilę kaip apie didžiausią svajonę ar būtinybę. Meilė man kažkas aukščiau, ko neapsakysi, neaprašysi ir nenupieši. Tai, dėl ko gyveni.
Kai kūriau, vienaragiai atrodė tokie pat įprasti kaip kačiukai, o visos dangaus žvaigždės priklausė tik man. Pasauliai pynėsi vieni su kitais, o jų likimas buvo mano rankose. Visi buvo laimingi. Visi gyveno, o ne egzistavo.
Vėl pažvelgiu į savo svajonių veikalą.
– Ar prisimeni? – klausia.
– Prisimenu, – sakau.
Daugiau svajonių niekad nebelaikysiu stalčiuje – tegul džiaugiasi vieta po saule. Ir aš žinau, kad vieną dieną mano svajonė – išleisti knygą – bus įgyventa. Mat jas velniai tas visas negandas – ko norėsiu, tas ir bus.
