Inga Kalvaitytė
Kai minčių srautai subėga į tuščią ertmę, žodžiai nebetenka prasmės. Tyliam kambaryje kartkartėmis suvibruoja mobilusis telefonas, pranešdamas apie tuščią savo bateriją ir prašydamas šeimininko jį įkrauti. Tačiau jo niekas neklauso ir leidžia merdėti toliau. Gyvenimas be tikslo ir be noro, nors prieš akis stovi didžioji viską nulemianti gyvenimo kryžkelė. Ir mintys kuria šviesius planus, tačiau tamsus debesis temdo akis ir kūnas nebeklauso proto. Melas, visa tai melas. Apgailėtina būtybė nesugebanti nieko pasimokyti ir nenorinti būti laisva. Aplinkybės? Sąlygos? Tai tik akių dūmimas, savęs apgaudinėjimas, pavargusios nuo savęs sielos raudojimas ir tylus pabaigos prašymas, net ir tada kai kūną drebina išnykimo baimė. Tas įkyrus telefono vibravimas, tas maldaujančiai užprogramuotas prašymas paimti ir padėti, bet visa tai ne dėl noro toliau veikti, o dėl tarnavimo žmogui. Ir vis dėlto žmogus galvoja, kad tas aparatas per daug įkyrus ir galėtų tiesiog nutilti, nors dabar pakrovus jį nebūtų vargo bandant vėl jį įjunti.
Tačiau žmogus toks yra, jis nori gailesčio iš kitų ir kartu to nekenčia. Numirti. Užmigti, pamiršti – būti ar nebūti? IR KAS ŠIĄ DILEMĄ IŠSPRĘS? Laikas. Girgždančių grindų atgarsis nurodo kryptį, kur nuėjo žmogus už durų, jis nuėjo į vonią padžiauti drabužių. Žingsniai nebuvo sunkūs – tai buvo moteris. Ir vėl fantazijos? Taip ir vėl. Kažkada šmėkštelėjo mintis, kad aš matau savo gyvenimą iš šono, kaip žiūrėdama kokį filmą ar serijinį animacinį filmuką ir man nežinant iš minties sėklos išaugo augalas ir net sunokino vaisių. Ar mano gyvenimas nėra tik dar viena istorija? Daug kas nusijuoktų ir pritartų man, kad kiekvieno žmogaus ar gyvūno, net augalo gyvenimas yra istorija ir kad mes tą istorija kuriame patys. Tai kodėl man vis sunkiau suprasti taip vadinamą „realybę“? Gyvenimo skausmai retkarčiais pažadina iš sapno, neleidžia lengvai galvai nuskristi į padanges ir paskęsti likimų verpete, aišku, netikrų. Nenoriu žinoti, nenoriu matyti, nenoriu gyventi. Noriu pabėgti, noriu pajausti, noriu pamatyti, noriu išgirsti, noriu suprasti, noriu gyventi. Noriu bėgti kaip žirgas, noriu skristi kaip paukštis, noriu būti dangumi.
Tolumoje girdžiu kankles ir būgno dužius. Atsirėmus į seną trobą sėdi senutė, laikydama baltoje skaroje ką tik iškeptos duonos kepalėlį, ji mielai man šypsosi. Jaučiu kaip vėjas taršo man plaukus, jaučiu kaip rasa plauna man kojas, o skaisti rytmečio saulė glosto mano veidą, aš užuodžiu ką tik sukapotų pušinių malkų ir sausos vėsios žemės kvapą. Ir vėl fantazijos? O gal iliuzijos? Ne. Tai prisiminimai, brangios akimirkos, kurias visi bijo užmiršti, kurias juoda skraiste uždengia skausmas ir begalinis bėgimas nuo savęs, nuo to, kas iš tiesų esi, o ne tas, kuo nori būti. Pro langą matosi pilkai melsvos gatvės, saulę čia pakeičia aukštų namų šešėliai, paukščių giesmes – automobilių variklių gausmas. Kažkada čia buvo pieva, o gal upės dugnas, kažkada čia ganėsi elniai, po mišką ropojo meškos, grojo tik lietus ir vėjo muzika. Kodėl mano galvoje vis groja kanklės? Ką man nori pasakyti būgnelis? Pažvelgus į viršų matosi lopinėlis dangaus, jis niekada nebūna vienodas, tačiau ir niekada nepasikeičia, nes jis yra dangus, Žemės dalis, kaip ir mes… Kambaryje tylu. Telefonas jau numirė, nesulaukęs pagalbos, dabar jis atrodo toks ramus ir nekaltas. Kodėl nustojo groti muzika? Kur ji dingo? Dar kartą pažvelgusi pro langą vėl pamatau dangų, kitą, tamsesnį, tačiau tą patį. Dabar žinau, kodėl taip tylu, dabar žinau, kad tu esi aš, o aš esu tu ir kartu tu esi tu ir aš esu aš. Viskas susiję, bet kartu ir atskira. Mano žodžiai vėl įgavo prasmę, nes juos sakau aš, nes juos girdi tu.
