Evelina Stankutė
Mokslo metai eina vis tikryn. O aš – vis aukštyn – link Viešosios bibliotekos. Bet kaip nenoriai… Turbūt ir jums teko susidurti su realybe, kad ten knygos per penkias minutes nepasiimsi – nueisi į vieną aukštą, į kitą, į tą kabinetą, į aną, ir pusę dienos jau išbraukei iš savo gyvenimo. Ar verta?
Kartais mintys (kaip Virdžinijos), kad Paskutiniojo teismo dieną apdovanoti mūsų nereikės, nes mes apdovanoti pomėgiu skaityti, guodžia, deja, tik kartais. Savaitei artėjant į pabaigą draugai planuoja, ką veiks tas dvi trumpas laisvas (ne visų universitetų studentams) dienas. Bet mes to negalim, juk turime perskaityti bent penkias knygas. Ir vis dėlto pagalvojame, ar iš to mums kas nors liks? Draugai po septynių neatsakytų kvietimų daugiau nebekvies, kolokviumai baigsis, pažymiai priklausys ne nuo to, ką perskaitėme, o kaip buvome nusiteikę rašydami. Vakar F. Bakonas priminė, kad knygos turi būti mokslų rezultatai, o ne mokslai – knygų. Tai kodėl mums reikia skaityti daugiau, negu įmanoma…
Gerai, jūs esat stropios studentės, po paskaitos bėgate į biblioteką knygų, lenktyniaujate, kad tik gautumėte tai, ko reikės kitai paskaitai. Bet eidamos į biblioteką praeinate veidrodį. Kažin, ar dar liko jūsų kūno kalėjime bent lašas žmogaus, to, kuris džiaugiasi krintančiais spalvotais lapais, kuriam smagu, nes lauke dar šilta… Užsimetę ant pečių kuprinę, į ranką pasiėmę Maximos maišelį (kurio staiga prireikė knygoms, nes kuprinė nėra tas stebuklingas krepšys, į kurį tilps viskas, ką dėsi), prakaituotos nuo bėgimo, riebaluotais plaukais (juk praustis nėra laiko – reikia skaityti), ir taip beveik kasdien. Taip, kvaila, kai jūsų galvos vos matosi per knygų kalną, kurio viduje mechaniškai skaitote, o širdyse pavydite tiems, kurie savaitgalį linksminsis, prieš kolį perskaitys kelias recenzijas ir (eilinį kartą) gaus geresnį pažymį. Kartą girdėjau, kad buvo tokia labai pavyzdinga mokinė, lankė visas pamokas, skaitė viską, ką liepė, kol galiausiai išprotėjo.
Kai bibliotekose prie nemokamai dalijamų knygų pamatai nepaimtus literatūros klasikų raštus, susimąstai, kas nutiko? Kodėl žmonės neskaito klasikos, o gal net nebesilanko bibliotekoje, jei nepastebi tokių grynuolių? Kai susirenki, kiek tik gali panešti knygų ir įlipi į troleibusą, akivaizdžiai jauti užuojautą – vargšas vaikas, mokytoja uždavė daug perskaityti. Abejoju, ar kas nors pagalvoja – o, kaip puiku, mergaitė mėgsta skaityti, ji šiek tiek senamadiška, bet galbūt įdomi. Juk jūs taip nepagalvotumėt, tiesa? O aš tikra kaupikė, ant palangių nėra vietos gėlėms, nes ten J. Jablonskio raštai, J. Avyžiaus „tuštėjimai“ ir t. t. Ciceronas kažkada pasakė, kad namai, kuriuose nėra knygų, panašūs į kūną be sielos. Bet nepasakė, kad tas knygas būtina perskaityti. Tad aš ir nemanau, kad kada nors jas perskaitysiu, juk visada bus kitų darbų, tariamai svarbesnių. Vis dėlto, kai kiti mato knygomis „dekoruotą“ kambarį, jautiesi aukščiau už juos, juk tu filologas, nors tik kartais širdimi, o dažniausiai (aplinka kalta) – išoriškai. Čia panašiai, kaip Beresnevičiaus snobai – besijaučiantys pranašesniais, nes turi pinigų nusipirkti naujausias (kartais ir geriausias) knygas. Skirtumas tas, kad aš jas pasiimu nemokamai.
– O tau rimtai įdomu skaityt tas nesąmones? Neužtenka, ką liepia, tai dar ir šiaip į namus tysi visokias senienas, – prisimenu pašaipų brolio balsą ir tada abejopas abejojimas dėl visko, kas čia išsakyta tik dar labiau padidėja, ir aš kaip tikra abejoklė ir toliau nežinau, tai ar verta skaityti viską, „ką reikia“? Ar verta rizikuoti, kad tas literatūros pomėgis gali virsti nekenčiama prievole? Ar išliks manyje kas nors iš tų, per pusmetį perskaitytų, tiksliau – akim permestų, penkiasdešimties knygų?
Su savo pasvarstymais ir toliau bakoju (laisvalaikiu neskaitantiems D(abartinės )L(ietuvių) K(albos) Ž(odyno) paaiškinu, kad bakoti reiškia „sunkiai bristi, klampoti“) vis dar remontuojamu keliu į kalną, gal ten, kaip kokiam laimės žibury viskas paaiškės.
