Gabrielė Klumbytė
Penktą ryto pažadina tave pro durų plyšius bandanti įsibrauti gruodžio pūga. Šaltis laižo langus, aplink nė gyvos dvasios. Tik tu ir jau matyti šešėliai, stipriai nagais įsitvėrę miegą, primenantį katės. Vienatvėje orientyru pabūtų Dievas, tačiau juo netiki, o ir pats čia užsukti vengia. Paimi nuo stalo žalsvą butelį ir geri salstelėjusį įkvėpimą. Kadaise, kai dar gerdavai vyną iš taurių… O moterie!
Tu ją matei tik kartą, tačiau ji – nuosavas išganymas tavo sielai, besivartančiai grioviuose. Nori jos visa savo esybe… Liesti ją, įsisprausti tarp šlaunų ir lengvu valso žingsneliu… Tai buvo moteris, jauna, besiskleidžianti moteris, kurios gyvos akys privertė tave užgimti. Ji tarytum įprasmino tavo bevertį buvimą ir pastūmėjo kurti. Nemiegoti naktim ir staugti į mėnulį kaip senas vilkas. Didieji pasaulio poetai rašė apie amžiną meilę ir dievaži, jos laibas liemuo, lengva suknelė, išryškinanti sirpstančias krūtis, auksinės garbanos, laisvai krentančios ant gležnų pečių ir sustingusi istorija veide, primenanti estetišką piešinį, jausmu persmelktą eilėraštį, trumpą Prancūzija kvepiantį akordeono performansą, vis dar liepia tau imti popieriaus skiautę. Tu rašai. Gašliai ir padrikai, bet tai – Tu. Taip, turėjai daug moterų, bet jos neradai nė vienoje iš jų. Ech… vienos stotelės pakeleivės, ne daugiau! Ieškojai minioje jos, bet kas vakarą užmigdavai vienišas, susisukęs į savo ilgesį. Pavargęs nuo buvimo ir kvietei ją, bet josios rankos taip ir nelietė, lūpos nesvaigino, o mintys, kad ji galbūt dabar glamonėja kitą, varė iš proto. Vis dar varo.
Tikriausiai varys ir paskutinėmis gyvenimo sekundėmis, kai sunkiai rysi kelis tau likusius oro gurkšnius…
Tu įvarvini paskutinį lašą į savo seną perdžiūvusią gerklę ir galvoji… Jeigu būti su bet kuo, reiškia pačiam būti bet kuo… Tai kas tu, jei apkabinęs eilinę kekšę vis dar viliesi, kad nubusi įsipainiojęs jos plaukų tinkluose?
