Dovilė
Kažkas keisto, aš žingsniuoju Vilniaus gatvele, kai nei iš šio nei iš to pradeda skambėti. Kurgi juk pusė 4, paprastai, kiek žinau, tokiu metu taip neturėtų būti, varpų dūžiai kažkokios bažnyčios, gal Šventų Jonų, ta vėjo genama muzika net nupurto, saulė šviečia, o kažkoks diedukas prieina prie manęs ir klausia (prie manęs amžinai prieina diedukai): „Atsiprašau, panele, kelinta dabar valanda, ar žinote, kurioj bažnyčioj skamba varpai? Mes su draugu kalbėjomės va ten kiemely ir per juos dabar nesigirdi žodžių.“ O aš sakau: „Nežinau, mėgaukitės akimirka, akimirka tikrai žavinga.“ Ne! Ji nuostabi – nepabijosiu šio patetiško žodžio, juk pasitaiko tokių kartkartėmis, kai pirštų galais jauti persismelkusius saulės įsigėrusius dūžius, kurie panaikina visą kitą triukšmą aplinkui, nieko nelieka, tik mirtina tyla ir tie dūžiai, tas pora minučių, po to vėl viskas stoja į savas vėžes, ir tik vėliau mane užkalbina du kažkokie keisti žmonės ir paklausia, ar aš laiminga, ir pakviečia į paskaitas apie meilę ir taip toliau, ir gyvenimo valdymą, taip jie atrodo ne taip, kaip įsivaizduoju laimingus žmones esant, o jie juk, jei nuoširdžiai, tuo tiki, ką sako, jų protai išplauti? O mano taip pat savotiškai išplautas: reklamų, biologijos pamokų, dievo juk nėra, ir tuo pačiu tikybos ir krikščioniškų doktrinų, krikščioniškos mokyklos, kurioje visi prieš pamokas meldžiasi ir niekas netiki, penktadieniais valgo mėsą ir mokytojai neatsimena, jog gavėnia gavėnios laikotarpiu.
