Miglė Narkevičiūtė
Pradžia
„Pradžioje buvo Žodis. Tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas. <...> Tas Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų“ (Jn 1, 14). Tai įvyko mūsų eros pradžioje – daugiau nei prieš du tūkstančius metų.
Teatro pradžia
Pradžioje buvo Ritualas. Tas Ritualas buvo skirtas garbinti Dionisui. Tas Ritualas tapo teatru ir gyvena tarp mūsų. Tai įvyko VII-VI a. prieš mūsų erą.
„Io! Evoe! Io! Evoe!“
Teatro atsiradimo istorija siekia Antikos laikus. Šaltinių teigimu tai įvyko VII-VI a. prieš mūsų erą, kai dar klestėjo stabmeldystė ir nebuvo vieno Dievo – žmonės garbindavo daugybę Dievų, jiems aukodavo aukas.
Kiekvienam aukojimui buvo skirti tam tikri ritualai, norint pagerbti dievybes, joms atsidėkoti, sulaukti malonės. Dionisas – vienas iš jų. Senovės graikai jam dėkodavo už vynuoges bei vyną, vaisingumą. Jis įvardijamas kaip vyno, puotų, atbundančio pavasario augmenijos ir ekstazės dievas. Šiais laikais Dionisui galima dėkoti už tai, kad egzistuoja teatras.
Kiekvienais metais, kai buvo nuimamas vynuogių derlius, Dioniso pasekėjai atsiduodavo pašėlusiems šokiams (aišku, be vyno neapsieita), ir tikėdavo, kad tokie šokiai apvalys juos nuo žemų jausmų ir troškimų. Ritualų dalyviai dėvėdavo gebenių vainikus ir naudodavo lazdas, puoštas taip pat gebenėmis, o ant jos galo buvo tvirtinamas kankorėžis. Dionisui šlovinti skirtuose ritualuose buvo įprasta ne tik pašėlę šokiai, bet ir orgijos. Kasmetinių apeigų metu buvo valgomos figos, ožkos sūris, geriamas vynas ar granatų sultys. Vyno ir ekstazės Dievas būdavo kviečiamas: „Io! Evoe! Io! Evoe!“.
Istorijos šaltinių teigimu, iš Dionisui skirtų ritualų ir kilo komedijos žanras. Ne veltui pirmajame graikų teatre Atėnuose garbingiausią vietą užėmė aukuras dievui Dionisui.
Kaip susijęs teatras, višta, žodis ir kiaušinis?
Kalbos apie teatro atsiradimą verčia sugrįžti prie amžinojo klausimo – kas atsirado pirmiau: višta ar kiaušinis? Tik šiuo atveju klausimas įgauną kitokį pavidalą – kas atsirado pirmiau: žodis ar teatras?
Nuo žmogaus tapsmo tokiu žmogumi, koks jis yra šiandien, ritualai yra sunkiai atsiejami. Jau dešimtis tūkstančių metų jie lydi daugelį svarbiausių žmonijos veiksmų. Tą patį galima pasakyti ir apie teatrališkumo vaidmenį kasdieninėje pirmykščių žmonių veikloje.
Pirmykščiai žmonės, gyvenę olose, taip pat ieškojo pramogų: jie jau grojo dūdelėmis, šoko, turėjo daugybę ritualų, skirtų gamtos jėgoms šlovinti. Bet svarbiausia – jie savo bendravimą išreikšdavo per mimikas, garsus ir ženklus, kadangi kalba buvo tik vystymosi stadijoje. Vietoj žodžių jie vartojo garsus, kurių reikšmes imituodavo judesiais ar veido mimikomis, kad būtų suprasti savo genties narių. Teatrališkumas pirmykščiams žmonėms padėdavo ne tik išreikšti savo emocijas (sielvartą, džiaugsmą), bet ir bendrauti tarpusavyje. Ir tik daug metų prabėgus, kai pradėjo vystytis pirmosios civilizacijos, išsivystė ir žodžiai, iš jų – kalbos.
Pabaiga: trukt už vadžių, vėl iš pradžių
Visuma, kuri įprasmina tam tikrų simbolinių reikšmių prames, vadinama ritualu. Užšifruoti simboliai, perkelti ant scenos – tai teatras. Žiūrovai – pasyvūs interpretatoriai. Jų vaikščiojimas į teatrą – ne tik pramoga, bet ir ritualas, kiekvienam iš jų turintis skirtingas ar netgi panašias reikšmes. O ritualas tapo teatru ir gyvena tarp mūsų…
