Skirmantė Kerzaitė
Žmonės laikė ją beprote. Mat kiekvieną rytą tuo pačiu metu ji vis stoviniuodavo ant seno medinio tilto alkūnėmis atsirėmusi į turėklus. O ji bepročiais laikė juos – tikinčius į kažkokį išgalvotą Dievą, tariamai sėdintį danguje ir, lyg avis po pievą, ganantį juos po gyvenimą.
Jos religija buvo kitokia. Jos religija buvo ruduo: raudonais ir geltonais atspalviais nusidažę medžių lapai, skruostus raižantys, šalti lietaus lašai, žvarbūs, jos šviesius plaukus veliantys vėjai ir žvaigždės rudens danguje…
Vos vasaros galui atėjus, kiekvieną ankstų rytą, kai kiti melsdavosi savo išgalvotam Dievui, ji stovėdavo ant tilto ir uosdavo artėjantį rudenį. Merginos didelės mėlynos akys nušvisdavo vos pamačius vienokį ar kitokį artėjančio rudens požymį.
Ir dabar, ji, apsitaisiusi storu, dar velionės močiutės megztu megztiniu, ir rankose laikydama puodelį karštos arbatos stovėjo ant tilto ir laukė rudens, kurį taip karštai mylėjo.
Vos pamačius raudoną lapą šimtamečio klevo viršūnėje jos akys prisipildė džiaugsmo ašarų, o lūpų linija išsilenkė į nuostabiai gražią šypseną.
Rudenėja.
