Karolina Brazdauskytė
Vaiduoklis nusprendė, kad jam kažkas negerai… Pirma, jis nemato savęs veidrodyje, tikriausiai labai sulyso, antra skraido, na bet kas neskraidytų padebesiais išlikęs gyvas po to, kai mašina su vairuotoju, kaip sakė per žinias (nors tas vairuotojas buvo pats vaiduoklis), buvo „sugadinti“ neatpažįstamai, ir trečia, kai tik jis sveikinasi su žmonėmis, jie kažkodėl išpučia akis kaip mažas vaikas, pamatęs ledus, ir rėkdami jo naująjį vardą – vaiduoklis – bėga neatsisukdami.
Taigi vieną dieną vaiduoklis apsilankė anoniminių soceopatų draugijos susirinkime. Visi jie ten buvo tokie laimingi, išskyrus tą baisų psichologą, kurį naujieji draugai surišo ir leido vaiduokliui prikabinti prie lubų, jį, rodos, vadino gydytoju Šliogeliu. Vokietis, galvojo Vaiduoklis ir linksminosi su kitais, nes pats buvo rasistas iš prigimties. Taigi, draugeliai kūrė planą kaip pabėgti iš šio didelio, didelio pastato, kurį šie vadino „psychine“, o tuo tarpu vaiduoklis, jau nebe toks linksmas, sugalvojo, kad jam nuobodu, ir išėjo miegoti pas kažkokį Alfuką, gyvenantį netoli. Gaila, kad Alfukas nemėgo svečių, bent jau to neparodė, o gal tai parodė per daug keistai?.. Taigi, vis atidaręs duris ir pamatęs draugą sklandantį ore kaip angelą Alfukas užtrenkė duris ir išgąstingu balsu liepė nešdintis kuo toliau, nes kitaip šaus pistoletu į mūsų draugą Vaiduoklį… Kadangi vaiduoklis labai bijojo mirti jaunas, nusprendė apsimesti, kad nieko neįvyko, bet tada atsiminė, kad Alfukas jį matė tik prieš avariją, tad tarė: „Alfukai, čia aš tavo draugas, dabar mane visi vadina Vaiduokliu, nes po tos spaudoje minėtos „tragiškos“ (jis tai pasakė su tokiu sarkazmu) avarijos aš labai sulysau, tad ir lakioju kaip kvailys ir niekas manęs nebepažįsta, gal priimk mane… Bet vaiduoklis nustojo kalbėti, mat išgirdo kaip kažkas trinktelėjo už durų, rodės, kad Alfukas numetė didelį bulvių maišą šalia durų. Vaiduoklis suprato, Alfukas turi svečių, kad jau tiek bulvių prisipirko, tad nusprendė jam netrukdyti ir išėjo savais keliais…
