Aidas Strankauskas
Pagaliau lioviausi klijuoti sudužusias svajones ir nuleidęs rankas su pustuščiu entuziazmo buteliuku, kuris jau seniai nieko nebelipdė, stebėjau stojantį laiką.
Laiko srovė vis tirštėjo, lėtėjo, jis pats darėsi slogus ir sunkus, pradėjau justi, kaip išstumia orą iš plaučių, sugniaužia širdį. Supratau, kad bet kurią akimirką krūtinę sudraskys skausmas, o skausmo aš nemėgstu, negaliu jo pakęsti. Todėl padariau, ką visada sugebėjau geriausiai: pasidaviau iš atminties plūstantiems prisiminimams – geriems ir blogiems, reikšmingiems ir visai ne. Ir tiems, kurių jokiu būdu nenorėčiau pakartoti.
Nuosava praeitis pagavo į savo paradoksalią srovę, aš vis grimzdau gilyn ir tolyn, nuo dabarties ir nuo savęs, kol galiausiai susivaldžiau ir supratau esąs dvidešimtojo amžiaus pradžioje.
Buvau miške. Tylą perskrodė žmogaus balsas: ,,Sa, Brisiau, sa“. Akimirksniu supratau, kas tuoj įvyks. Taip pat suvokiau, jog nieko nebegaliu pakeisti ir sustingęs sulaukiau šūvio. Tekinas pasileidau pamiškėn. Nesustojau prie Brisiaus, iškart čiupau ir pargrioviau nespėjusį pabėgt Brisiaus šeimininką. Sugriebiau už pečių, atsisukau į save jo liūdną, ligos iškankintą veidą ir išrėkiau:
-Tik ne mažą baltą katytę!
Žmogėnas tik gūžtelėjo pečiais, sumurmėjo panosėj – ,,atsiprašau…“.Tada skausmingai sukosėjo, lyg iš krūtinės bandytų išsiveržti širdis, bet jis jokia kaina nenorėjo jos paleisti, todėl tik kęsdamas nežmonišką skausmą sugebėjo išlikti žmogumi. Pakėlė apsiblausiusias akis, nudelbė žvilgsnį į Brisių ir pratarė:
– Negali manęs išvežti rogutėmis į mišką. Dabar ruduo, neišeis. Paleisk mane ir aš pats nueisiu.
Paleidau. Nuėjo.
Patraukiu pamiške link kopų. Užlipau ant artimiausios. Priešais nieko nematau, tik mišką, bet girdžiu kaip simfoniškai ošia Jūra. Miške sėdi žmogus, tapo Karalių pasaką. Jam pozuoja vaizduotėje užgimę karaliai. Šie labai neramūs, vis muistosi, maskatuoja rankomis, pykstasi vienas su kitu, kaip ir nerimastinga tapytojo pasąmonė. Bet jis kartas nuo karto pasistengia, susikaupia, suvaldo savo šėlstantį vidinį pasaulį, tad karaliai nurimsta, sustingdami reikalingomis pozomis. Pamatęs, kad jį stebiu, net nepakelia akių, tačiau priekaištingai suburba:
-Juk matai, kad ir man sunku, bet aš darau, ką galiu. Neįsivaizduok esąs išskirtinis.
Nieko neatsakau, nes supykstu. Nukiūtinu atgal į mišką.
Priskrenta pasiklydėlis. Iš apdaro kunigas, sako turįs surasti Keturių kantonų ežerą ir apie jį parašyti eilėraštį. Atrodė susirūpinęs lyg žmogus, turintis padėti romantinės poezijos pagrindus. Bet aš net ir prie trijų kantonų nenuvesčiau. Ir man tai nerūpi. Vis negalėjau atsikratyti slogaus jausmo, dėl mažos baltos katytės likimo, todėl išrėžiau visą tiesą: kad jis niekada netapsiąs vyskupu, kad nebesulauks atstatytos Trakų pilies. Kunigas-poetas pravirko. Bet man vis tiek nerūpi.
Toliau brendu mišku.
Kemsyne įstrigo koja, vos neparkritau. Pažiūrėjęs žemyn nustėrau. Į koją įsikabinęs miško paklotėje gulėjo paliegęs klipatų klipata. Iš jo buvo likęs tiktai žmogaus prisiminimas. Laikė taip tvirtai, kaip tik gali laikyti pusgyvis sarkastiškas tipas.
-Sveikas atvykęs į Dievų mišką, – sušvokštė bauginančiai, – jautiesi bejėgis, ar ne? Jau seniai turėjei suprasti, kad ironijos kaukė negelbės. Visas tavo gyvenimas yra kaukė.
Jaučiausi bejėgis. Desperatiškai mėginau išsilaisvinti. Jaučiausi taip beviltiškai, kaip Salomėja Nėris, rašydama poemą apie Staliną.
Beliko viena. Iš visų jėgų ištiesiau rankas ir įsikibau į dabartį. Lėtai pūškuodamas prisitraukiau. Laikas po truputį paleido širdį, lėtai iščiurleno iš plaučių, leisdamas atsikvėpti ir pamažu sugrįžo įpraston tėkmėn.
Tik klipata liko šalia. Kad primintų, kas laukia, jei vėl pasiduosiu. Kadangi bijau į jį atsigręžti, belieka žvelgti į ateitį.
