Ar įmanoma, kad Pietų Europa, jau dabar dešimtmečiais kenčianti nuo kaitrų ir išsekusių vandens telkinių, artimiausią tūkstantmetį pavirs į sausros zoną, kurioje lietus bus retenybė? Naujas tarptautinės mokslininkų komandos tyrimas rodo, kad toks scenarijus ne tik įmanomas, bet ir tampa vis labiau tikėtinas, jeigu žlugtų Atlanto Meridiano apytakos cirkuliacija (AMAC) – vienas svarbiausių planetos klimato „variklių“. Tai pirmasis modeliavimas, kuris taip aiškiai parodė, kiek drastiškai pasikeistų Europos kritulių kiekiai ir sausros intensyvumas, jei šis milžiniškas srovių tinklas sustotų.
Atlanto srovė, kuri šildo Europą – ir drėkina jos laukus
AMAC – tai Atlanto vandenyno srovių sistema, pernešanti šilumą iš pietinio pusrutulio į šiaurę. Šiltesnės srovės pasiekia Šiaurės Europą, todėl čia žiemos švelnesnės nei Kanadoje, esančioje panašioje platumoje. Tačiau Europai AMAC suteikia ne tik šilumos – ji atneša ir didžiulius kiekius drėgmės. Kaip aiškina tyrimo vadovas, Utrechto universiteto jūrų mokslų tyrėjas René van Westen, ši sistema formuoja ne tik temperatūrų, bet ir kritulių pasiskirstymą visoje žemyninėje dalyje. Jei srovė išsijungtų, žiemos taptų gerokai šaltesnės, o vasaros – daug sausesnės.
Pirmasis tokio masto modeliavimas: Europa tampa dykros šešėliu
Mokslininkai atliko aštuonias daugiau nei tūkstantmetį trunkančias klimato simuliacijas. Keturi modeliai imitavo pramonės revoliucijos laikų atmosferą, kurios dabartis jau seniai viršijo. Kiti keturi tyrė, kas nutiks, jei šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos aukštyn kils iki šio amžiaus vidurio, o vėliau mažės (RCP4.5 scenarijus), ir kaip kritulius paveiktų skirtingi gėlo vandens kiekiai, įtekantys į Atlanto vandenyną. Gėlas vanduo keičia srovių druskingumą ir tankį – būtent tai gali išbalansuoti AMAC. Tyrimai patvirtino: jei gėlo vandens bus daug, AMAC grius net ir vidutinio emisijų scenarijaus sąlygomis.
Dar dramatiškesni rezultatai gauti analizuojant RCP8.5 – aukštų emisijų kelią. Čia AMAC sugriuvo visais atvejais, nepriklausomai nuo papildomo gėlo vandens kiekio. Nors šis scenarijus laikomas ekstremaliu, jis rodo aiškią riziką: klimato sistema turi ribas, o žmogaus veikla jas sparčiai artina prie lūžio taškų.
Kas nutiks Europai, jei AMAC sustos?
Šio tyrimo išvados – vienos tamsiausių, kokias esame girdėję apie Europos ateitį. Simuliacijų duomenimis, net ir su AMAC išlikimu vasarų sausros vis didėja: džiūstančios dirvos, intensyvesnė garavimo fazė ir sumažėję krituliai žemyną darys vis sausesnį. Tačiau AMAC išnykimas šį procesą paverčia klimato katastrofa.
-
Vidutinė sausros intensyvumo didėjimo norma Europoje RCP4.5 scenarijuje yra 8%, jei AMAC išlieka. Bet jei srovė sugriūva – intensyvumas išauga net 28%.
-
Švedijoje sausasis sezonas pailgėja 54% su veikiančia AMAC ir 72% be jos.
-
Ispanijoje – vienoje sausiausių Europos šalių – sausros intensyvumas padidėja 40% su AMAC ir 60% be jos.
Tai ne „blogesnės vasaros“. Tai – ilgametės sausros, trunkančios šimtmečiais, o ne dešimtmečiais.
Kodėl Lietuvai tai nėra tolima teorija?
Lietuva priklauso Šiaurės Europos klimato zonai, kuri dėl AMAC išnykimo patirtų itin kontrastingus pokyčius. Žiemos taptų daug šaltesnės, labiau primenančios Kanados žiemas nei dabartinius Baltijos klimatinius modelius. Tai reikštų brangesnį šildymą, daugiau infrastruktūros pažeidimų, nuolatinius energijos tiekimo iššūkius. Tuo pat metu vasaros būtų sausesnės, o kritulių nelygybė keltų riziką žemės ūkiui, miškams ir energijos tiekimui, ypač hidrogeneracijos sektoriui.
Europos mokslininkai pabrėžia, kad klimato modeliai šiuo atveju nagrinėja stabilias ilgalaikes būsenas – ne vien artimiausius dešimtmečius. Tai reiškia, kad AMAC griūtis, jei įvyktų, turėtų pasekmių ne vien mūsų vaikams ar anūkams. Tai būtų pokytis, trunkantis bent tūkstantį metų.
Ar šis scenarijus tikrai realus?
Mokslininkų nuomonės išsiskiria, tačiau dauguma sutinka dėl vieno – AMAC silpnėja. Kai kurie kritikai teigia, kad tyrimo modeliai naudoja pernelyg didelius gėlo vandens kiekius ir todėl išpučia riziką. Tačiau kiti klimatologai primena: AMAC silpnėjimas matuojamas jau dabar, o lūžio taškas nėra mitas. Vadinamasis klimato „tiping point“ yra reali grėsmė, kurią mato daugelis pasaulio klimato centrų.
Kaip teigia Stefan Rahmstorf iš Potsdamo klimato tyrimų instituto, net ir be visiško AMAC griūties globalus atšilimas sausras Europoje didins savaime. O AMAC susilpnėjimas šį procesą tik pagreitins ir pagilins.
Didžiausia atsakomybė – dabartinėms kartoms
Mūkstantys tyrimo autoriai vieningai pabrėžia: tai nėra apokaliptinių prognozių rinkinys. Tai – perspėjimas. Ir perspėjimas, kuris atima bet kokį pasiteisinimą delsti. Jei AMAC sustotų, Europa susidurtų su šimtmečius trunkančiais klimato pokyčiais, kurių ištaisyti nebūtų įmanoma jokiomis technologijomis.
Sprendimų priėmėjams tenka istorinis svoris. Bet jis tenka ir visuomenei, kuri šiandien sprendžia, ar klimato politika bus tik politinis šūkis, ar realus veiksmas.
