Iranas ilgą laiką rėmėsi sistema, kurios esmė buvo aiški ir nekintanti: valdžia sutelkta siaurame politiniame ir religiniame elite, o visuomenė nuolat laikoma paklusnumo būsenoje. Ši struktūra dešimtmečius veikė per baimę, kontrolę ir selektyvų smurtą, sudarydama įspūdį, kad bet koks pasipriešinimas anksčiau ar vėliau bus neutralizuotas. Tačiau šių metų pradžios įvykiai Irane rodo, kad šis mechanizmas pradeda strigti.
Norėdami suprasti šiandieninį Irano žmonių rezistencijos pakilimą, turime atsigręžti į 1979 metus. Tuometinė revoliucija, žadėjusi išsivadavimą iš autokratijos, greitai virto vienu griežčiausių teokratinių eksperimentų žmonijos istorijoje. Per keturis dešimtmečius Irano režimas sukūrė sistemą, kurioje religinė dogma tapo politinio absoliutizmo išlaikymo įrankiu.
Šis modelis nuosekliai naikino bet kokią opoziciją, marginalizavo etnines ir religines mažumas, o ištisas kartas įkalino ideologiniame „narve“. Dabartiniai įvykiai nėra atsitiktinė krizė ar pavienis incidentas – tai natūrali, nors ir skausminga, reakcija į dešimtmečius kauptą neteisybę, kuri pasiekė kritinį tašką.
Režimo žiaurumas ir kariniai metodai prieš piliečius
Dabartinius įvykius Irane apibūdina ne tik augantis laisvės siekis, bet ir didėjantis režimo žiaurumas, kurį tenka matyti ir vertinti kasdienėje parlamentinėje veikloje. Dabartinis susidorojimas su žmonėmis kariniais metodais nebėra paprastas riaušių malšinimas – režimas naudoja karinę taktiką prieš savo piliečius.
Prieš bėgančius, beginklius protestuotojus panaudojami automatiniai ginklai. Aukų skaičius, skaičiuojant žuvusiuosius ir dingusius be žinios, gali siekti net 20–30 tūkstančių žmonių.
Beludžistanas ir Kurdistanas: periferijos tragedija
Ypač tragiška padėtis susiklostė periferiniuose regionuose – Beludžistane ir Kurdistane. Liudininkai pasakoja apie „Kruvinąjį penktadienį“ Zahidane, apie masinius moterų ir net vaikų areštus. Kurdistano miestai šiandien primena okupuotas teritorijas: virš gyvenamųjų rajonų nuolat skraido kariniai sraigtasparniai, gatvėse dislokuotos ginkluotos pajėgos.
Režimas supranta: jei kris regionai, kris ir Teheranas. Todėl imtasi viduramžiškų žiaurumų – sužeistieji kalėjimuose paliekami be jokios medicininės pagalbos, jie lėtai nukraujuoja savo kamerose, taip siunčiant šiurpią žinią visai visuomenei.
Informacinis vakuumas ir ryšiai su Rusija
Daugelio šių įvykių pasaulis beveik nemato. Režimas pasitelkė bene ilgiausiai trunkantį interneto ryšio blokavimą, siekdamas sukurti informacinį vakuumą ir paslėpti savo nusikaltimų pėdsakus. Vis dėlto net ir pro šią tylos sieną mus pasiekia liudijimai apie kankinimus, dingusius žmones, sužeistųjų kančias.
Tuo pačiu ši izoliacija turi ir kitą pusę: Iranas vis akivaizdžiau glaudžiasi prie kito agresoriaus – Rusijos. Šis bendradarbiavimas nėra vien retorinis. Matome glaudų karinį suartėjimą, bendras taktikas slopinant laisvę ir abipusį palaikymą tarptautinėje arenoje. Tai daro Irano klausimą neatskiriamą nuo mūsų paramos Ukrainai ir bendro Europos saugumo konteksto.
IRGC ir Europos Sąjungos atsakomybė
Šiame fone nebegalima ignoruoti platesnio tarptautinio konteksto. Vis ryškesnis tampa poreikis, kad visos Europos Sąjungos valstybės narės vieningai pritartų Irano revoliucinės gvardijos (IRGC) įtraukimui į teroristinių organizacijų sąrašą. Kol kas dėl to vis dar dvejojama, o kai kurios sostinės bando išlaikyti diplomatinius kanalus, tikėdamosi „dialogo“.
Tačiau dialogas su režimu, kuris savo piliečius žudo tūkstančiais, tampa vis sunkiau įsivaizduojamas ir sunkiai suderinamas su vertybiniu Europos įsipareigojimu ginti žmogaus teises.
Europos Parlamento veiksmai
Europos Parlamente Irano tema ne kartą buvo keliama diskusijose ir rezoliucijose, kalbant ne tik apie bendrą žmogaus teisių padėtį, bet ir apie konkrečių bendruomenių persekiojimą. Dar 2022 metais „Free Iran“ forumo metu pabrėžiau, kad Irano žmonių teisė yra gyventi laisvėje ir orume. Toks požiūris tarptautiniu mastu vis labiau įsitvirtina ir stiprėja.
Neseniai pasirašiau rezoliuciją dėl eskaluojamų represijų prieš Bahajų bendruomenę Irane, nes akivaizdžiai matyti, kaip režimas naudoja religinį persekiojimą kaip dar vieną įrankį visuomenei skaldyti ir valdyti baimės pagalba.
Ties bedugne ir naujos pradžios slenksčiu
Iranas šiandien stovi ties bedugne, tačiau kartu ir, galbūt, ties naujos pradžios slenksčiu. Matome, kad tai nebėra tik nepasitenkinimas ekonomine situacija. Tai – rezistencijos pakilimas, kuris negrįžtamai tapo politiniu judėjimu.
Režimas gali išjungti internetą, gali perpildyti kalėjimus, tačiau jis nebegali sugrąžinti baimės į žmonių širdis taip, kaip anksčiau. Iš mūsų pusės būtinas griežtas, vieningas Europos Sąjungos valstybių narių sutarimas ir aiškus įvardijimas: tai, kas vyksta Irane, yra nusikaltimai žmogiškumui.
Tik tada galėsime tikėtis, kad laisvės aušra Teherane nebebus tik tolima viltis, o taps realia, pasiekiama perspektyva milijonams Irano žmonių.
