Europos Žmogaus Teisių Teismas paskelbė svarbų sprendimą, kuris turi ilgalaikių pasekmių tiek Maskvai, tiek Tbilisiui. Teismas nurodė, kad Rusija privalo išmokėti Gruzijai daugiau nei 250 mln. eurų kaip kompensaciją už pažeidimus, įvykdytus po 2008 metų karo tarp šių dviejų valstybių.
Sprendimas pagrįstas tuo, kad Rusija pažeidė žmogaus teises, ribodama laisvą judėjimą į dvi nuo Gruzijos atskilusias teritorijas – Abchaziją ir Pietų Osetiją. Šios teritorijos buvo okupuotos Rusijos pajėgų po trumpalaikio, bet intensyvaus karo, kuris įvyko 2008 metų rugpjūtį.
Europos teismas nurodė, kad pažeidimai paveikė daugiau nei 29 tūkst. žmonių. Jie patyrė įvairaus pobūdžio smurtą, neteisėtą sulaikymą, persekiojimą ir neleistinus suvaržymus bandydami patekti į okupuotas teritorijas ar iš jų išeiti.
Teismas įpareigojo Rusiją atlyginti žalą
Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT) aiškiai pažymėjo, kad Rusija yra atsakinga už žmogaus teisių pažeidimus, įvykdytus po karo pabaigos. Sprendime teigiama, kad Maskvos kontroliuojamos pajėgos ribojo judėjimą per vadinamąsias administracines linijas, kurios skiria Gruzijos kontroliuojamas teritorijas nuo Abchazijos ir Pietų Osetijos.
Be fizinio smurto ir sulaikymų, Gruzija pateikė įrodymų apie mirtis, įvykusias žmonėms bandant kirsti šias linijas. Kai kuriais atvejais, teigiama, kad vaikai buvo priversti rinktis – mokytis rusų kalba arba rizikuoti gyvybe, keliaujant į Gruzijos valdomas teritorijas lankyti mokyklos.
Teismas pripažino šiuos veiksmus pažeidžiant Europos žmogaus teisių konvenciją. Nors Rusija 2022 metais pasitraukė iš Europos Tarybos, o kartu ir iš EŽTT jurisdikcijos, teismas pabrėžė, kad Maskva lieka atsakinga už visus pažeidimus, įvykdytus iki pasitraukimo datos.
Konflikto šaknys – dar nuo Sovietų Sąjungos griūties
Abchazija ir Pietų Osetija paskelbė nepriklausomybę nuo Gruzijos dar 1990, kai subyrėjo Sovietų Sąjunga. Tbilisis niekada nepripažino šių regionų atsiskyrimo ir laikė juos neatskiriama šalies dalimi.
Gruzija aktyviai siekė narystės NATO ir Europos Sąjungoje, o tai dar labiau aštrino santykius su Rusija. 2008 metais šie įtampos taškai virto atviru karu, kai Gruzija mėgino karine jėga atsiimti Pietų Osetiją.
Rusija atsakė didelio masto invazija, kuri per penkias dienas privertė Gruziją atsitraukti. Konfliktas pareikalavo šimtų gyvybių, o dešimtys tūkstančių žmonių tapo pabėgėliais. Nuo tada Rusija oficialiai pripažino Abchazijos ir Pietų Osetijos nepriklausomybę, tačiau dauguma pasaulio valstybių ir toliau laiko jas Gruzijos teritorija.
Tbilisio ir Maskvos santykiai lieka įtempti
Praėjus daugiau nei dešimtmečiui nuo karo, Gruzijos visuomenė išlieka proeuropietiška, tačiau šalies valdžia vis dažniau kaltinama prorusiškais veiksmais. Valdančioji partija „Gruzijos svajonė“, perrinkta ginčytinų rinkimų metu, ėmėsi veiksmų, kurie sukėlė platų nepasitenkinimą.
Vienas iš tokių veiksmų – užsienio agentų įstatymo atgaivinimas, kuris riboja žiniasklaidos laisvę ir pilietinės visuomenės veiklą. Be to, valdžia sugriežtino kontrolę prieš nepriklausomus žurnalistus ir opozicijos aktyvistus.
Spalio pradžioje vykusiuose savivaldos rinkimuose valdančioji partija laimėjo visus 64 savivaldybių merų postus, gavo daugiau nei 80 procentų balsų. Opozicija šiuos rinkimus boikotavo, vadindama juos suklastotais.
Protestai Tbilisyje ir stagnuojanti integracija į ES
Po savivaldos rinkimų Gruzijos sostinėje kilo masiniai protestai. Dešimtys tūkstančių žmonių išėjo į gatves reikalaudami sąžiningų rinkimų ir valdžios skaidrumo. Vyriausybė apkaltino protestuotojus bandymu surengti perversmą, o keli pagrindiniai protestų organizatoriai buvo sulaikyti.
Šie įvykiai dar labiau atitolino šalį nuo narystės Europos Sąjungoje. Derybos dėl stojimo į ES faktiškai sustojo, o Briuselis vis dažniau išsako susirūpinimą dėl demokratijos padėties Gruzijoje.
EŽTT sprendimas dėl 250 mln. eurų kompensacijos yra ne tik teisinis, bet ir politinis signalas. Tarptautinė bendruomenė dar kartą pabrėžė, kad nepripažįsta Rusijos veiksmų Pietų Kaukaze ir laiko Maskvą atsakinga už ilgalaikius pažeidimus.
Šis sprendimas neabejotinai turės įtakos Gruzijos siekiams grįžti prie aktyvesnės integracijos į Europą, o Rusijai – tai dar vienas įrodymas, kad jos agresyvūs veiksmai neturi tarptautinio pripažinimo.
